Paskutinį vakarą prieš uždarant baltąja gulbe vadinamą rotušę remontui, Kauno miesto muziejus pakvietė į renginį „Rotušė: portalas“. Dar prieš skelbtą nemokamo renginio pradžią prieš užrakintas pagrindines rotušės duris nutįso keliolikos žmonių eilutė.

„Prašom užeiti. Saugokit galvas ir kojas“, – atrakinusi sunkią rotušės durų spyną, pro dūmų uždangą žengti į vidų pakvietė muziejaus darbuotoja.

Įprastoje rūbinės vietoje įsikūrė vieno vakaro kavinės darbuotojos, prie šalia išrikiuotų staliukų ėmė būriuotis publika.

„Apžiūrėti vieno vakaro ekspoziciją galite pradėti nuo bet kur. Čia, pirmame aukšte, galite pamatyti kino juostą apie rotušės restauravimo darbus 1967–1973 m., pasiimti muziejaus leidinių, apžiūrėti buvusias metrikacijos skyriaus darbuotojų kabinetus. Šiais siaurais laiptukais galite nusileisti į rūsį, ten veikia Ievos Juršėnaitės paroda „Laukinės gamtos šuolis“, antrajame aukšte pamatysite, kaip šiam vakarui pasikeitė Baltoji salė, o paskui siūlome užkilti į Rotušės bokštą. Jis šiam vakarui taip pat įgavo naujų vaizdų ir garsų“, – kvietė vienas muziejaus darbuotojų.

Laimučio Brundzos nuotr.

Prie siaurų laiptukų trypčiojo šeima su maža mergaite. „Lipam žemyn – apžiūrėsim kalėjimą“, – kvietė mama. „Nenoriu į kalėjimą“, – apsiverkė mergaitė.

Siaurais, klaustrofobiškiems žmonėms baimę keliančiais laipteliais nusileidus į skliautuotą rūsį, gamtos ir dirbtinių garsų apsupti iš tamsos trumpam išnirdavo ant sienų kabantys tapybos darbai, vaizdo projekcijos. Buvusiose kalėjimo kamerose buvo įkurdinti monitoriai, transliuojantys vaizdo medžiagą iš laukinės gamtos.

„Atsargiai, čia žema durų stakta, saugokit galvas – aš jau užsistačiau guzą“, – įspėjo kažkas prie siauro ir žemo koridoriaus.

Antrajame aukšte daugelį smalsuolių viliojo Baltoji salė, kur paprastai vyksta santuokos ceremonijos. Užtamsinta, tik keliais į prabangų sietyną nukreiptais prožektoriais apšviesta salė, kurioje sklido elektroninės muzikos garsai, be masyvaus medinio stalo ir fortepijono, be iškilmingos atmosferos atrodė labai neįprastai.

Laimučio Brundzos nuotr.

Iš Baltosios salės per visą antrojo aukšto holą nusidriekė eilė norinčiųjų patekti į rotušės bokštą.

„Bokšte vienu metu negali būti daugiau kaip penki žmonės“, – įspėjo muziejaus darbuotojai.

Sulaukę savo eilės, lankytojai kopė į prožektorių šviesoje skendintį bokštą. „Pažiūrėk, iš čia ne tik Vilijampolė, bet ir Marvelė matosi“, – sustojusi prie bokšto lango, atsivėrusį vaizdą aptarė jauna pora.

Simboliška, kad šiandien siaučia uraganinis vėjas. Tai liudija pokyčius, kuriems dabar atsiveria rotušė.

Pasiekę bokšto laikrodžio mechanizmą, lankytojai sukosi atgal ir leidosi žemyn į antrąjį aukštą. „Burmistro kambaryje kviečiame pažiūrėti S.Lukošiaus darytų Kauno miesto nuotraukų projekcijas, o Suolininkų salėje – dalyvauti diskusijoje apie Rotušės praeitį ir ateitį“, – kvietė muziejaus darbuotojai.

Visos kėdės Suolininkų salėje greitai buvo užimtos. „Esame įpratę rotušę matyti kaip civilinės metrikacijos vietą. Vis tik pirmoji jos funkcija yra tarnauti savivaldai. Simboliška, kad šiandien siaučia uraganinis vėjas. Tai liudija pokyčius, kuriems dabar atsiveria rotušė“, – užsiminė diskusiją pradėjusi istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto lektorė Laima Bucevičiūtė.

Pasak jos, mūrinės Kauno rotušės pradžia – XVI a. vidurys, kai Kaunui suteiktos Magdeburgo teisės.

„Egzistuoja hipotezė, kad pirmoji Kauno rotušė buvo medinė. Ji galėjo stovėti ir Hanzos sandėlių, ir Perkūno namo vietoje. 1542 m. pradėta statyti mūrinė rotušė, yra išlikęs įrašas apie padėtą akmenį. O 1562 m. jau vyko pirmas miesto tarybos posėdis mūrinėje rotušėje“, – ankstyvąją rotušės istoriją priminė istorikė.

Vėliau dėl gaisrų, karų ir kitų negandų Kauno rotušė ne kartą keitė savo veidą. Pasak diskusijos dalyvių, dabar atėjo metas rotušei pakeisti veidą ne dėl negandų, o dėl to, kad norima jos patalpas geriau pritaikyti muziejui.