Už poros savaičių suskambės moksleivius į pamokas kviečiantis skambutis. Į klases susirinks daugiau nei tūkstančiu mažiau vaikų nei pernai, tai visai nedžiugina darbą prarandančių mokytojų.

Užsipildė garsiausios

2013 m. valstybines bendrojo lavinimo mokyklas Kaune lankė 33,460 tūkst. mokinių, šiemet prognozuojama, kad jų susirinks tik 32 tūkst. ar dar mažiau.

"Jau liepos mėnesį buvo sukomplektuotos visos klasės populiariausiose miesto mokyklose: "Saulės", J.Jablonskio, VDU "Rasos" gimnazijoje, V.Kudirkos progimnazijoje. Kitų mokyklų vadovai pranešė, kad nesusirinko tiek vaikų, kiek buvo planuota", – pasakojo Kauno savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjas Antanas Bagdonas.

Anot jo, mažėjimą lemiančių priežasčių yra įvairių. Tarkime, pradinukų šiemet priskaičiuojama dviem šimtais daugiau, tačiau dalis jų lankys ne valstybines mokyklas: Kauno Jono Pauliaus II gimnaziją, Valdorfo, Montesori ir kitas privačias bendrojo lavinimo įstaigas.

Nemažai miestiečių kraustosi į Kauno rajoną, tad ir jų vaikai pradeda lankyti mokyklas ne mieste. Pasak A.Bagdono, didelę trauką turi profesinės mokyklos: "Jų mokymosi bazė yra nepalyginti turtingesnė nei mūsų mokyklų, nėra ko lygiuotis. Tad nematau čia blogų dalykų, nes vaikai mokymosi nenutraukia. Vis dėlto statistiškai jie iškrenta iš bendrojo lavinimo sistemos."

Mokytojai praranda darbą

Mažėjant mokinių skaičiui, didėja ir mokytojų pasiūla. Naikinant ir sujungiant klases daugelis pedagogų lieka už mokyklos durų.

"Pastaruoju metu bendrojo lavinimo įstaigose sumažėjo apie 500 mokytojų. Vieni išėjo į pensiją, kiti persikvalifikavo, nes negalėjo susirasti darbo. Kai mažėja mokinių, naujų mokytojų nepriimama, nes ir esamiems ima trūkti krūvio", – anot A.Bagdono, didžiausias perteklius yra tokių pedagogų, kurie turi mažai pamokų: etikos, kūno kultūros, dailės, muzikos, pradinių klasių mokytojų.

Nemažai darbo vietų palieka ir pensinio amžiaus pedagogai. "Mokyklų kolektyvai labai atsinaujina. Stengiamės palaikyti tokią nuomonę, kad sulaukęs 65-erių ir daugiau pedagogas nebegali efektyviai atlikti darbo, siūlome jam turėti mažiau pamokų, kad žmogus jaustųsi reikalingas visuomenėje, bet po truputį užleistų vietą kitiems", – teigė A.Bagdonas.

Pernai 7 proc. visų švietimo sistemos darbuotojų sudarė žmonės, sulaukę pensinio amžiaus. Kokia situacija yra šiemet, paaiškės tik spalio mėnesį, tačiau jau dabar žinoma, kad iki 2015 m. pasikeis net septyni mokyklų direktoriai.

"Kartais jaunesnis vadovas savo entuziazmu neprilygsta vyresniam. Pavyzdžiui, šiemet atsisveikinome su ilgamete "Saulės" gimnazijos direktore Aldona Selliene, kurios energijos galima tik pavydėti. Tačiau ilgainiui vadovo darbas tampa fiziškai per sunkus: lėšų mokykloms trūksta, krūviai mokytojams mažėja, įtampos didėja", – pasakojo A.Bagdonas.

Trūksta kokybės

Nors mokyklos tuštėja, Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo manymu, mokytojai vis tiek turėtų rūpintis pamokų kokybės gerinimu: "Turime sukurti tokią edukacinę aplinką, kad vaikai patys norėtų mokytis. Taikyti tokius aktyvius edukacinius metodus, kad vaikai atrastų pažinimo džiaugsmą, kad mokykla jiems būtų miela ir vaikai norėtų į ją eiti."

A.Bagdonas pastebėjo, kad dabar pamokose mokiniai dažniausiai sėdi, o ne mokosi. Taip yra todėl, kad darbas pamokoje nėra individualizuotas, užduotys nėra pritaikomos skirtingų gebėjimų vaikams: vadinasi, vieniems jos per sunkios, kitiems – per lengvos.

"Buvau JAV ir Vokietijoje, mačiau, kaip tai daroma. Žinoma, taip dirbti mokytojui yra didelis iššūkis ir už tai turėtų būti atitinkamai atlyginama. Tai yra kruvinas darbas", – pripažino A.Bagdonas ir pridūrė, kad mokytojui dabar mokoma už tai, kiek daug, o ne kaip kokybiškai jis dirba. Pavyzdžiui, pasiruošimas pamokoms yra įvertinamas, tačiau nepakankamai.

Vis dėlto, pripažino savivaldybės tarnautojas, ši siekiamybė atsimuša į finansinių galimybių sieną. Kad ir kaip norėtų keistis mokykla, negali, jei nesurenka pakankamai vaikų, kurie su savimi atsineša mokinio krepšelius. Tuomet nukenčia ne tik pedagogai, kuriems mokami maži atlyginimai, bet ir mokiniai, negaunantys kokybiško ugdymo.

Aušra Papirtienė

Kauno švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė

Rugsėjo 1-ąją mokytojai pasitinka kaip savo misijos ir pašaukimo įprasminimo šventę. Tai vis nauja pradžia kiekvienais mokslo metais, kurią pradedi nauja viltimi, nauja energija ir tikėjimu, jog mokytojo darbas vis dar yra svarbus ir prasmingas. Deja, kiekvienais metais mokinių mažėja, darbo krūviai mažėja ir mokytojai tampa pusiau bedarbiais. Kai kurie net minimalios algos dėl savo turimo pamokų krūvio negaus. Šios problemos nei valstybė, nei savivaldybė kompleksiškai nesprendžia, palikdama skęstančiųjų gelbėjimąsi patiems skęstantiesiems.

Kaune mokytojui susirasti darbą beveik tuščias reikalas. Bet ir tie, dirbantys nevisu krūviu (10 –15 pamokų), yra nei bedarbiai, nei normaliai dirbantys. O papildomo darbo nėra. Nebent dirbti valytoja po darbo mokykloje.
Švietimo ir ugdymo skyriaus siekis individualizuoti mokymą ir keliami itin aukšti reikalavimai tokiam mokymui yra jau seniai privalomi. Ir tai tikrai yra gerai. Negalima suniveliuoti visų vaikų – kiekvienas yra gabus, tik reikia jam padėti atrasti, kurioje srityje jis yra gabus.Bet kuris mokytojas, dirbantis iš pašaukimo, tai ir daro. Tačiau apie atlygį už tokį darbą Lietuvoje galima pamiršti. Juk mokytojas – tai inteligentas, šviesos nešėjas, tad nekalbėkime apie pinigus. Deja, kartais, jei šeimoje abu dirba mokytojais, jų vaikai ir maitinasi tik ta "šviesa".

Vis dėlto, pasitikdami naujus mokslo metus, švietimo darbuotojai džiaugiasi, kad vis dar yra vaikų, kuriems jie gali padėti atrasti savo gyvenimo kelią. Kad mokytojai dar yra reikalingi. Kad jie vis dar myli savo profesiją, kuri tapo gyvenimo būdu, nes pragyventi iš jos vargiai sekasi ir seksis.