– Sigitai, ačiū už neabejingumą temai. Tai rodo, kad jums rūpi.

– Neabejotinai, rūpi. Esame tos pačios visuomenės nariai ir viskas, kas vyksta joje, tiesiogiai arba netiesiogiai liečia mus visus. Mane taip pat. Net jeigu mano aplinkoje to reiškinio nėra, smagių jausmų nesukelia žinojimas, kad mūsų visuomenėje šis reiškinys apskritai egzistuoja.

– Ir, ko gero, ne tik kažkurioje socialinėje grupėje.

– Būtent. Smurtaujama ne tik socialinės rizikos ar neturinčiose pakankamų įgūdžių šeimose, bet ir tose, kurios iš šalies atrodo gana neblogai ar net gerai.

– Kažkada manyta, kad tai tik socialinės rizikos šeimų problema.

– Viešumas tą požiūrį pakeitė. Ir, manau, kad tas platesnis požiūris yra svarbus norint pokyčių.

– Ar kažkuri žmonių grupė labiau nukenčia nuo smurto, kaip manote?

– Aš galvoju, kad teoriškai smurtą gali patirti kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar kitų požymių, bet statistiškai labiau nukenčia fiziškai silpnesni – vaikai, moterys, senyvo amžiaus žmonės.

– Sigitai, aš manau, kad patyčios yra viena to paties smurto reiškinio visuomenėje formų. Dauguma mūsų patyčias gali prisiminti iš mokyklinio amžiaus laikų.

– Taip, pravardžiavimų teko patirti ir man.

– Jūs esate dirbęs Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, vadinasi, iš arti matęs šeimas, kuriose smurtaujama, ir susidūręs su labiausiai pažeidžiama grupe – vaikais.

– Išties, Dovile, darbas minėtoje tarnyboje paliko sunkių atsiminimų. Didelė dalis į tarnybos akiratį patenkančių atvejų yra sunkūs atvejai. Tai ne tiesiog ginčai, o fizinis ir psichologinis smurtas, vaikų nepriežiūra, priklausomybės. Grįžtant prie patyčių – vaikai iš šeimų, kuriose įprasti konfliktai, smurtas, priklausomybės, nelabai supranta, kas tos patyčios ir kad tai yra negerai. Nes jų šeimose taip įprasta: žeminti vieni kitus, tyčiotis, netgi mušti. Tokie vaikai mato, kaip jų tėvas muša mamą, vaikus, pasitaiko atvejų, kai mama muša tėvą. Arba mušasi abu. Neišvengiamai, bent jau emociškai, kenčia visi.

Žalojama vaikų psichika, jie traumuojami visam gyvenimui. Blogai, kad vaikai neišmoksta kitokio bendravimo, neįgyja tinkamų konflikto sprendimo įgūdžių.

– Fizinį smurtą patiriančius vaikus kartais identifikuoja mokytojai, socialiniai darbuotojai, o psichologinį pastebėti sunku.

– Taip, jį patiriantį vaiką (o ir kitą asmenį) identifikuoti sunku. Galima pastebėti jo elgesio ar nuotaikos pokyčius. Bet ir klausiamas toks asmuo ne visada linkęs atsiverti ir apie savo patirtį bei išgyvenimus kalbėti. Tam reikia įgyti didelį pasitikėjimą. Ilgai traumuojančioje aplinkoje esantis žmogus netenka pasitikėjimo savimi ir kitais, o pasaulis ima atrodyti blogas.

– Vidinė nuostata, kad pasaulis yra blogas, nešama per gyvenimą toliau ir vietoje bendradarbiavimo su kitais, toks žmogus tik kovoja.

– Neretai tą tekdavo patirti šeimose, su kuriomis bendraudavau, dirbdamas Vaiko teisių apsaugos tarnyboje. Smurtauti linkęs asmuo ir šeimos narius, ir specialistus, ir darbdavius, ir apskritai visą pasaulį matydavo kaip jo nesuprantančius ir jam tik pikta linkinčius.

– Fizinį smurtą iki šiol kai kas dar laiko auklėjimu.

– Aš turiu vilties, kad fizinių bausmių nepateisinimas jas išgyvendins iš visuomenės. Kartu sumažės ir smurto. Kai augo mūsų karta, tai, ką dabar vadiname smurtu, tikrai buvo laikoma auklėjimu. Gal todėl būtent mūsų kartos dalis žmonių šį metodą pateisina ar bent jau toleruoja.

– Iš darbo patirties žinau, kad net ir žiauriai tėvų fizinėmis bausmėmis (tiksliau, smurtu prieš juos) bausti žmonės yra linkę savo tėvus pateisinti, sakydami: pats buvau to vertas. Tačiau ir patys smurtą naudoja, auklėdami savo vaikus.

– Tai tik patvirtina teoriją, kad toks elgesys yra išmokstamas. Džiugu, kad dabar jau kalbame apie tai kaip apie smerktiną elgesį, kurį reikia keisti.

– O kaip keisti, jūsų manymu? Ką galime padaryti mes patys? Valstybė?

– Dabar jau kalbame apie emocinio ugdymo programas mokyklose, į jas galėtų būti įtraukta visa šeima. Kalbame ir vis plačiau taikome mediaciją, kai, padedant specialistui, yra ieškoma susitarimo tarp dviejų ar daugiau šalių, taip siekiant išvengti konfliktų. Bet pirmiausia tai kiekvieno mūsų sąmoningumas. Mes negalime nė vienas likti abejingas smurtui, patyčioms. Svarbu pasakyti „stop“, kai to pakaktų, arba pranešti atitinkamoms institucijoms, kai mes nepajėgūs įsikišti. Tai tiesiog turi būti „mano reikalas“.

– Sigitai, labai ačiū!

Akcijos organizatorius – Kauno apskrities vyrų krizių centras.

Akcijos rėmėjai: dienraštis „Kauno diena“, UAB „Naujasis šilelis“, Kauno miesto savivaldybė, Lietuvo Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.