S.Tamkevičiaus užrašus-dienoraščius „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“ galima pavadinti jubiliejine dovana, mat knyga dienos šviesą išvydo prieš „Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) kronikos“ 50-metį.

1972 m. kovo 19-ąją pasirodė pirmasis pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ numeris. Jo steigėjas ir redaktorius buvo Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto narys, tuomet kunigas S.Tamkevičius.

Dėl antisovietinės ir religinės veiklos jį ilgai persekiojo sovietų saugumas. 1983-iaisiais dvasininkas buvo suimtas, pusę metų tardytas Vilniaus KGB kalėjime ir LSSR Aukščiausiojo teismo nuteistas dešimt metų laisvės atėmimo – šešeriems griežtojo režimo lageryje ir ketveriems tremties. Kalėjo Permės ir Mordovijos lageriuose. 1988 m. ištremtas į Sibirą, bet po šešių mėnesių dėl SSRS vykusios pertvarkos paleistas.

Svarbu: S.Tamkevičius pastebi, kad anuomet „LKB kronikos" žinioms pradėjus sklisti laisvame pasaulyje, sovietų valdžia tapo atsargesnė. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Dienoraščiuose autorius tiksliai ir lakoniškai, įvardydamas konkrečias datas ir faktus, atskleidžia du priespaudos, kovos ir nelaisvės dešimtmečius. Ši knyga skiriama visiems, drįsusiems pasipriešinti sovietinei priespaudai, minint „LKB kronikos“ 50-metį“, – skelbiama knygos anotacijoje.

– Artėjant „LKB kronikos“ jubiliejui, dienos šviesą išvydo jūsų užrašai-dienoraščiai „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“. Tikriausiai sovietmečiu dienoraščio nerašėte – būtų buvę pernelyg pavojinga? Kiek laiko užtruko parašyti šią knygą? Kodėl nusprendėte ją išleisti?

– Sovietmečiu esu rašęs dienoraštį, tik nerašiau pavojingų dalykų, nes būtų buvę per daug neišmintinga tai daryti, tačiau daug ką pasižymėdavau man pačiam suprantamu būdu, kad kada nors, jei reikės, galėčiau tiksliai atkurti, kas vyko anuomet priespaudos metais mano akyse.

Kai tapau emeritu, atsirado daugiau laiko, galėjau prisėsti prie išlikusių užrašų ir, kur reikėjo, juos papildyti. Keletą metų neskubėdamas kartkartėmis prisėsdavau prie savo dienoraščio ir džiaugiuosi, kad „LKB kronikos“ 50 metų jubiliejui galėjau pradėtą darbą užbaigti. Norėjau palikti kuo tikslesnį sovietinio gyvenimo ir kovos už laisvę paveikslą, kurį mačiau savo akimis.

– Knygoje daug faktų ir datų. Ar yra dalykų, kurie apie „LKB kronikos“ leidybą, pasipriešinimą sovietinei santvarkai ir dabar žinomi tik jums, apie kuriuos nenorite viešai kalbėti?

– Mano dienoraštyje-užrašuose yra pateikta gana išsami medžiaga apie 20 metų laikotarpį. Tikrai nelikę kažkokių paslapčių, kurias dėl kokių nors priežasčių būčiau praleidęs. Tik skaitytojas kai kur pasiges, kaip išgyvenau kai kuriuos ano meto sunkumus ir pavojus. Kai kas telieka žinoma tik autoriui ir Viešpačiui.

– „LKB kronikos“ bendradarbė sesuo Bernadeta Mališkaitė sako, kad išlikęs įprotis iš karto sunaikinti tai, kas raštu parašyta, ypač jei ten yra kokių nors žmogaus duomenų. Ar tokie įgūdžiai, kai reikėjo viską slėpti ir sunaikinti, išlikę ir jums?

– „LKB kronikos“ leidimo metais labiausiai rūpėjo gautą medžiagą kuo greičiau perrašyti savo rašomąja mašinėle, kad galimos kratos metu į KGB rankas nepatektų jokie rankraščiai.

Iš anų laikų man yra išlikęs tik vienas rūpestis – tai, kas vyksta aplink mane, fiksuoti kuo tiksliau, be jokių pagražinimų. 30 metų gyvenimas laisvėje visus kitus įpročius ištrynė.

Išvengiau daugelio pagundų, nes beveik visas laikas šalia tiesioginių kunigo pareigų buvo skirtas „Bažnyčios kronikos“ leidybai.

– Ką „LKB kronikos“ leidyba reiškė jums asmeniškai tuomet? Kodėl ėmėtės tokio darbo? Ar niekada nesuabejojote tuo, ką darėte?

– „LKB kronikos“ leidyba man, kaip jaunam kunigui, pasitarnavo labai pozityviai. Manau, kad išvengiau daugelio pagundų, nes beveik visas laikas šalia tiesioginių kunigo pareigų buvo skirtas „LKB kronikos“ leidybai ir ieškojimui būdų, kaip galima būtų pasipriešinti prievartinei žmonių, ypač jaunimo ateizacijai.

Dievas mus, žmones, tokius sukūrė, kad, būdami jauni, jei kur nors nepasiklystame, būname idealistai ir norime padaryti kažką gero. Anuometė sovietinė sistema, sukurta ant melo ir prievartos, tiesiog kvietė ieškoti būdų, kaip būtų galima jai priešintis. Todėl mano kelias į „LKB kroniką“ buvo labai natūralus, ir tikrai niekuomet nesuabejojau savo pasirinkimu. Atvirkščiai, su metais vis labiau darėsi aišku, kad „LKB kronikos“ darbas labai svarbus ir bet kokia kaina jį reikia tęsti.

– Kaip, jūsų nuomone, „LKB kronikos“ leidyba paveikė tuometį Lietuvos katalikų bažnyčios gyvenimą, kaip keitė sovietinės valdžios santykį su LKB, tikinčiųjų santykį su LKB, su sovietine valdžia?

– Anuomet sovietinės valdžios vykdyta prievarta, be jokios abejonės, Bažnyčiai padarė daug žalos. Labiausiai nukentėjo inteligentai, moksleiviai ir studentai. Prisitaikymas prie prievartos, kartais net kolaboravimas su sovietinės valdžios represinėmis struktūromis labai neigiamai veikė ir pačių dvasiškių gyvenimą. Todėl „LKB kronika“ padvelkė kaip gaivus oras. Pradėta suvokti, kad ne viskas prarasta, kad galima kai ką atsikovoti ir kad nereikia per daug bijoti sovietinio milžino, nes jo kojos molinės.

„LKB kronikos“ žinioms pradėjus sklisti laisvame pasaulyje, sovietų valdžia tapo atsargesnė. Po 1975 m. Helsinkio susitarimų, kuriuos pasirašė ir Sovietų Sąjunga, bet kokia žinia apie tikinčių žmonių beteisiškumą ir kad visas religinis gyvenimas yra įspaustas tarsi į Prokrusto lovą, sovietinei valdžiai buvo labai nemaloni, nes žemino jos tarptautinį autoritetą. Todėl valdžia tiesiog buvo verčiama kažkiek atleisti prievartos varžtus. Po „LKB kronikos“ pasirodymo jau nenuteisė nė vieno kunigo už vaikų katekizaciją, o stojančiųjų į Kunigų seminariją limitas buvo kelis kartus padidintas.

– Rodos, daugiau kaip 30 metų nesukome sau galvos, kad laisvė yra trapi ir ją reikia saugoti ir ginti. Kaip „LKB kronika“, jūsų akimis, atrodo pastarųjų dienų kontekste, kai Ukrainoje vyksta karas, o Rusija neslepia ambicijų į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją, mini ir Baltijos valstybes? Ar gali prireikti dar vienos kronikos? Kaip ji galėtų atrodyti šiandien?

– Tik Dievas žino, kaip gali pasisukti istorijos ratas. Turime daug saugumo garantijų, bet 100 proc. tikrai nesame apsaugoti. Nuo sovietmečio informacinė sklaida yra nepaprastai ištobulėjusi, todėl, jei kada nors reikėtų ginti žmonių laisves, nauja kronika būtų kur kas tobulesnė ir greitesnė – nereikėtų mėnesiais laukti, kol informacija pasieks laisvąjį pasaulį. Kita vertus, sutinkami sunkumai žmones užgrūdina, todėl į ateitį žvelkime labai ramiai ir drąsiai. Tik vieno reikia bijoti – kad neprarastume gero ryšio su Viešpačiu.

– Ko palinkėtumėte sau, visiems „LKB kronikos“ bendradarbiams, skaitytojams jos 50-mečio proga?

– Esu labai laimingas, kad „LKB kronikos“ leidimo metais šalia savęs turėjau daug ištikimų bendradarbių, kurie man buvo tikra Dievo dovana. Jiems linkiu visokeriopos Dievo palaimos, o dabarties žmonėms linkiu išsaugoti sveiką pusiausvyrą tarp gero gyvenimo ir gyvenimo Evangelijos šviesoje, nes geras gyvenimas dažnam sukliudo dvasiškai tobulėti.