Kauniečius Prancišką ir Antaną Sakalauskus drąsiai galima vadinti saldžiąja porele. 65 metus drauge nugyvenusi ir šią šventę paminėjusi pora neturi vienas kitam ypatingai didelių priekaištų. Jie tik stebisi, kad tie metai taip greitai pralėkė.

P.Sakalauskienė šyptelėjo paklausta, ar skaičiuoja metus. Moteris neslėpė – žinojo, kad šiemet jos ir vyro santuokai sukanka 65 metai. Toks jubiliejus vadinamas geležinėmis vestuvėmis. Tačiau iš P.Sakalauskienės nuotaikos buvo aiškiai justi, kad jai visiškai nesvarbu, kaip vadinami tie drauge su vyru nugyventi metai.

"Nesirengėme švęsti. Vyras tą dieną atnešė rožių. Pasveikino. Pasikalbėjome. Čia vaikai ir anūkai nutarė, kad reikia paminėti tą sukaktį", – tarsi teisinosi P.Sakalauskienė. Ji prisipažino, kad nors viskas vyko lyg ir nenoromis, bet santuokos paminėjimu ji liko patenkinta.

Susirinko vaikai, vaikaičiai su savo vaikais. Trys dukros tėvams padovanojo šešis  vaikaičius, o jie jau spėjo paleisti į pasaulį aštuonis provaikaičius.

"Kai susirenkame, tai jau didelė šeimyna", – galvą lingavo P.Sakalauskienė. Visa gausi šeimyna ir minėjo 65-ąsias Sakalauskų santuokos metines Šv. Arkangelo Mykolo (Soboro) bažnyčioje.

"Neblogas tas mano vyras", – meiliai apie žilagalvį sutuoktinį kalbėjo P.Sakalauskienė. Tiesa, moteris neslėpė, kad per daugelį gyvenimo metų ir pasipykdavo, tačiau tie pykčiai neturėjo lemiamos reikšmės jų gyvenimui.

Pagelažiai yra Sakalauskų meilės pradžios miestelis. Jame abu gyveno. Dirbo toje pačioje įmonėje. Ji – laborante, jis – buhalteriu. "Iš pradžių tai man jis nelabai patiko", – nusijuokė P.Sakalauskienė. Tačiau aštuoneriais metais vyresnis Antanas buvo užsispyręs. Savo atkaklumu ir pasiekė, kad dvidešimtmetė Pranciška sutiko tapti jo žmona. Ir taip yra iki šiol.

"Dabar jaunimas elgiasi kitaip. Tik apsipyksta ir lekia į skirtingas puses. Mes neleidome sau nė pagalvoti, kad dėl menko apsipykimo reikėtų skirtis", – dėstė P.Sakalauskienė. Garbaus amžiaus moteris vienu iš šeimos pagrindų minėjo atsakomybę ir pagarbą vaikams, kuriuos auginti privalo abu tėvai.

Ir vaikus taip auklėjo, kad šeima – didžiausia vertybė. "Pasikalbame su vyru apie gyvenimą. Ką maloniausia prisiminti? Pačias vestuves ir vaikų gimimą", –  neabejodama ištarė P.Sakalauskienė.