Startavo Šančinės, šį savaitgalį Žemuosius Šančius paversiančios savotišku mažuoju Paryžiumi. Nuo šeštadienio vidurdienio vietinė bendruomenė viešai eksponuoja šiandieninius savo talentus, nepamiršdama atiduoti deramos pagarbos ir turtingam kultūriniam rajono paveldui.

Iškalbingas sutapimas

Janina Degutytė, Monika Mironaitė, Algirdas Šocikas, Henrikas Kurauskas, Eduardas Mieželaitis, Vytautas Petkevičius, Juozas Gimberis, Kostas Smoriginas, Viktoras Šinkariukas, Aleksas Lemanas, Egidijus Sipavičius, Laima Žemaitytė, Merūnas, - tai toli gražu ne pilnas Šančių vaikų, kurių pavardes žino visa Lietuva, sąrašas.

„Tiesiog simboliška, kad Šančinių, kurias mes ketiname nuo šiol rengti kasmet, data sutampa su šį savaitgalį Lietuvoje vykstančiomis kultūros paveldo dienomis. Vienas iš šios šventės tikslų - atkreipti dėmesį, kad labai kontraversiškai vertinamuose Šančiuose dar likę kultūros paveldo, kurį reikia saugoti. Nors pastaruosius 25-erius metus jis buvo čia griaunamas su tyliu Kauno valdžios pritarimu“, - renginio išvakarėse nebuvo linkusi užmerkti akių prieš realybę, kurią užsimojo pakeisti, Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedros docentė Vita Gelūnienė.

Anot pašnekovės, šventė skirta ne tik šančiškiams, bet ir visam Kaunui ir net tarptautinei bendruomenei. Apžiūrėti Šančių bus pakviesti ir pasaulyje garsios Kauno bienalės dalyviai. Šventę vainikuos jos sekmadienio vakaro renginiai „Drobės“ fabrike. Ir tai bus pirmas kartas, kai bienalė užsuks ir į Šančius.

Drezinos sugrįžimas

Anot kitos aktyvios šios bendruomenės narės – Kauno tautinės kultūros centro tautodailės studijos „Auksarankiai“ vadovės Rolandos Girskienės, šeštadienio renginiuose daugiau savo talentus demonstruos vietinės bendruomenės nariai. O sekmadienį, kai numatyti ne tik bienalės renginiai, naujas „Draugiškos zonos“ meno projektas, tradicinė konferencija ir pasivažinėjimas unikaliausia Šančių transporto priemone – drezina, – jau kviestiniai profesionalai.

„Netilpome į vieną dieną – tiek sulaukėme iniciatyvų“, – teigė R.Girskienė. Turėta galvoje ne tik galimybė pasivažinėti drezina – įrenginiu, kurio paskirtis – tikrinti geležinkelio bėgių tvirtumą. Paskutinį kartą traukinukas vežiojo keleivius po Šančius XIX-XX amžių sandūroje. O vėliau per rajoną besidriekiantys geležinkelio bėgiai buvo naudojami jau tik pramoninėms šio buvusio Kauno darbininkų priemiesčio reikmėms. Nuo sekmadienio pietų 16 vietų drezina vežios jais norinčiuosius po Šančius apie pusvalandį trunkančia trasa. Teigiama, kad jos keleivių laukia ir siurprizai.

Vilniui toli iki Šančių

Šeštadienį prie šių dienų rajono relikvijos – Šančių kiosko vyko ir mažųjų šančiškių piešinių paroda. Tarp eksponuotų darbų buvo ir M.Valančiaus mokyklos-darželio antrokų vizija „Šančiai po 100 metų“. Joje mažųjų šio piešinio autorių mokykla savo bokštais bokšteliais priminė pasakų pilį.

Pačiame Šančių kioske veikė 12-metės Jundos Rajeckaitės keramikos darbų bei piešinių paroda. „Tai pirmoji mano autorinė paroda“ – teigė Šančiuose gimusi ir augusi, tačiau šiuo metu Vilniuje gyvenanti jos autorė.

Anot senelio, mažoji menininkė paveldėjo jų šeimos moterų meninius genus. Juos turi ir Jundos mama, ir senelė. Išgirdusi apie organizuojamas Šančines, jų dukra bei anūkė teigė labai norėjusi savo darbais papuošti mylimų Šančių šventę. „Čia žymiai geriau, negu Vilniuje, – neslėpė šeštokė Junda. – Turbūt, kad arti Nemunas“.

Talentų netrūksta

Čia pat vertė linguoti į taktą gausų žiūrovų būrį sporto klubo „Šančiai“ merginos, kurių pateiktas meniu, pradedant pilvo šokiais ir baigiant beveik akrobatiniams pasirodymams, buvo skirtas įvairaus skonio šokių gurmanams.

Šokėjas pakeitė koncerto „Šančių talentai“ dalyviai. Savo talentus demonstravo ne tik šokėjai ir dainininkai iš vietinio vaikų darželio, bet ir šiek tiek vyresnės muzikantės, paauglys-gitaristas bei garbaus amžiaus smuikininkė, kaip paaiškėjo, pati kurianti muziką. Tautiniu kostiumu vilkinti naujosios Kauno dramos teatro Barboros Radvilaitės – aktorės Eglės Mikulionytės mama – Aldona Ona Mikulionytė-Baltrūnienė pagrojo savo kūrybos polką.

„Man dar tik 77-ti, todėl dalyvauju net šešiuose ansambliuose. O su tautiniu kostiumu aš einu į visas šventes“, – teigė ši šančiškė nuo gimimo,  atėjusi į renginį, pasiramsčiuodama lazda. Paklausta, ar labai pasikeitė jos gimtieji Šančiai, pašnekovė pirmiausiai akcentavo išgražėjusį A.Juozapavičiaus prospektą. Be to, jos teigimu, niekada anksčiau Šančiuose tokių švenčių nebuvo.

Džiaugsmingi atradimai

Ne vienas A.O.Mikulionytės-Baltrūnienės mikrorajono kaimynas su neslepiamu pasididžiavimu dalyvavo R.Girskienės organizuotoje ekskursijoje „Pajausk tai – Šančiai“. Ji – viena iš dviejų Žemųjų Šančių bendruomenės narių, kurios, anot seniūno Ričardo Rusteikos, buvo pasiųstos į gidų mokymus už bendruomenės poreikiams skirtus pinigus.

Iš ekskursantų, vedžiotų R.Girskienės po gimtuosius Šančius, veidų ne kartą matėsi nuostaba, sužinojus apie rajoną kažką naujo. Pavyzdžiui, kad tarp Šančių pasididžiavimo – Švenčiausiosios Jėzaus širdies bažnyčios su Liudo Truikio freska „Angelai‘“ ir klebonijos esantis pastatas viename iš praėjusio amžiaus karų suvaidino neeilinį vaidmenį, nes čia buvo karo balandžių stotis.

Šančines papuošė ir nuotraukų paroda „Šančiai – kitų akimis“, kurioje eksponuoti vietinio fotografo Jono Danielevičiaus mokinių darbai. Tai - Darbo biržos į Šančiuose esantį profesinės reabilitacijos centrą „Vilties žiedas“ atsiųsti asmenys nuo 20 iki 60 metų iš visos Lietuvos. „Daviau jiems tris savaites fotografuoti Šančius. Ir, kai pamačiau užduoties rezultatus, sutrikau, nes kai kurie kiemeliai ar žmonės man senam šančiškiui buvo visai nematyti“, – prisipažino J.Danielevičius.

Tokie šios iki sekmadienio vakaro vyksiančios šventės vos kelių pirmųjų valandų įspūdžiai.

Dar daugiau nuotraukų galite pamatyti čia.