Prieš metus gimusi idėja Žemuosiuose Šančiuose įkurti kultūros centrą virto realybe. Šeštadienį čia atidaryta nauja bendravimui ir kūrybai atvira erdvė – Šančių kioskas.

Anot projekto autorių, tai – daugiau kultūrinė laboratorija nei įprasti kultūros namai, kuriuos esame įpratę matyti, tuo jau galima įsitikinti ir patiems. "Kioskas turi bandymo požymių. Pati jo forma yra transformacijos simbolis. Atgavus nepriklausomybę, kioskuose atsispindėjo mažosios prekybos perėjimas iš vienos ekonominės formos į kitą, prie jų stovėdavo žmonės, vyko socializacijos procesai, visi bendraudavo, vaikai kramtomosios gumos popieriukais keisdavosi", – sako viena pagrindinių organizatorių architektė Kotryna Valiukevičiūtė.

– Nuo idėjos pradžios praėjo kone metai ir štai – kioskas jau atidarytas. Ar pavyko įgyvendinti viziją?

– Nelengva atsakyti. Matote, vizija nebuvo iki galo suformuota, ji buvo neapibrėžta, paliekant vietos keistis. Mes norime labiau įtraukti ir pačius akcininkus į pačios vizijos kūrimą. Kai kurie akcininkai jau įsitraukę, pavyzdžiui, mokytojai, visa Šančių pradinės mokyklos komanda, kuri prisideda labai intensyviai.

– Kiosko akcininkų yra ganėtinai daug – 44. Ar visi turite tą pačią viziją, ar lengva su visais bendradarbiauti?

– Vieni tai suprato kaip vienkartinį kultūrinį įvykį: nusiperkame akcijas ir palaikome tą idėją. Kiti galbūt suprato, kad ir toliau bus galima įsitraukti į veiklą. Tai labai skirtingi žmonės, o ir geografija labai plati, todėl visi ir negali turėtų vienos nuomonės. Kai kurie akcininkai tikrai įsitraukia į tą visą idėjos formavimą, kūrimą ir įgyvendinimą. Mes norime, kad žmonės, kurie turi akcijų, siūlytų idėjas ir tarptautinėse erdvėse, kad ten dalyvautų.

Iš tiesų visas tai projektas šiek tiek irgi pasikoregavo, kadangi prasiplėtė mūsų komanda. Mes dalyvaujame tarptautinėje programoje "Actors of Urban Change", kur vienas iš reikalavimų yra būtent bendradarbiavimas tarp sektorių vykdant kultūrinį erdvės projektą. Šiuo atveju mes pasikvietėme seniūniją, kuri atstovauja viešajam sektoriui, taip pat – neseniai į Šančius atsikėlusią dviračių parduotuvę. Mums labai svarbi Šančių geografinė padėtis, tai, kad juos galima pasiekti dviračiais.

– O jūs pati iš Šančių?

– Šiaip esu kaunietė, nors dešimtmetį gyvenau Vilniuje, tačiau jau antri metai, kai esu šančiškė.

– Šančiuose veikia "Draugiška zona", gimsta naujos idėjos, nauji projektai. Galima sakyti, kad čia išties gyvena kūrybingi ir socialiai atsakingi žmonės. Kokia yra Šančių paslaptis?

– Man Šančiai apskritai yra vienas iš įdomiausių Kauno rajonų. Įdomus tuo, kad šiuo metu čia vyksta transformacijos. Šančiai keičiasi iš kažkokio militaristinio, industrinio, nesaugaus ar kaimo mieste įvaizdį turinčio rajono į tokį, kuris yra įdomus, patogus, turintis gerą susisiekimą su miesto centru. Čia pat – ir Nemuno pakrantės vingis, kuris sukuria fantastišką kraštovaizdį.

– O kaip patys šančiškiai, ar jie noriai įsitraukia į projektus?

– Na, nežinau. Žinoma, man atrodo, čia nieko išskirtinio nėra, kaip ir visoje Lietuvoje, kalbant apie pačių gyventojų organizavimąsi, bet mes iš tikrųjų sulaukiame labai daug teigiamų atsiliepimų, palaikymo. Mūsų tikslas yra, kad kioskas būtų ne mūsų, iniciatyvininkų, projektas ar idėja, o kad patys šančiškiai perimtų kiosko raktus ir toliau darytų tai, ko jiems reikia. Kadangi Šančiuose yra daug sodų, žmonės turi daržus, todėl ateityje šis kioskas galėtų būti, tarkime, įrankių biblioteka. Šančiškiai susineštų įrankius, kas ką turi, o paskui dalytųsi jais. Tai galėtų tapti ir knygų apsikeitimo centru,  informacijos sklaidos tašku. Taigi mūsų tikslas ir yra įtraukti kuo daugiau gyventojų į mūsų kūrybinį procesą, daryti tai, ko jiems norisi, ko jiems reikia.

– Kada galima aplankyti šias erdves?

– Šiuo metu mes planuojame penkis pagrindinius didžiulius renginius, kurie vyks šiltuoju metų laiku, greičiausiai iki rugsėjo. Kol kas dar nesame nusprendę, ką daryti tarp tų renginių, tačiau jau sulaukiame pasiūlymų surengti fotografijų parodą, kad būtų galima gauti informacijos ir panašiai. Ką mes darome? Klausiame gyventojų, ką ir kaip jie įsivaizduoja, kas galėtų čia būti, ką rodyti tarp tų renginių.

– Matyti, kad bendravimas su pačiais gyventojais vyksta. Sulaukiate grįžtamojo ryšio?

– Kadangi tai – tik pradžia, realaus grįžtamojo ryšio nespėjome pajusti, tačiau socialiniame tinkle "Facebook‘e" ryšys tikrai yra. Prisimenu, buvo labai smagu, kai vienas žmogus man parašė, kad reikia nupjauti žolę aplink kioską. Aš jam atsakiau, kad nebespėjame iki atidarymo, o jis pasisiūlė: duokite dalgį – nupjausiu. Tuomet prisidėjo ir seniūnas, kuris pasakė, kad yra ir nešiojamoji žoliapjovė. Tokie dalykai, nors ir maži, labai svarbūs.

– Akivaizdu, kad čia tikrai įsikūrusi draugiška bendruomenė.

– Taip, džiugina, kad žmonės įsitraukia, suvokia, kad tai yra ne vien tik tai mūsų kelių,  kultūrščikų, bet visų Šančių gyventojų reikalas.

– Kokie jūsų ateities planai? Galvojate plėstis?

– Ateitis labai priklauso nuo pajėgų: finansinių, laiko, energijos ir žmonių. Aš labai norėčiau, kad šis procesas tęstųsi, nes gyventojų įsitraukimo, pačių gyventojų organizavimosi ar gyventojų kažkokios veiklos rezultatai nėra labai greitai pasiekiami. Tam, manau, reikia 5–7 metų. Matysime. Kadangi mes laimėjome "Actors for Urban Change", ši programa mums leidžia iki 2015 m. gegužės vykdyti įvairią veiklą. Tam yra skiriama finansų, nors ir nedaug, tačiau vis tiek tai yra minimalios sąnaudos, o paskui žiūrėsime. Aš labai tikiuosi, kad mūsų komanda plėsis, akcininkai irgi jungsis aktyviau. Kaip ir praėjusiais metais, kai pradėjome, labai daug nežinomybės, spontaniškumo, kad nebūtų iš anksto žinoma: pradžia, pabaiga ir ką čia nori padaryti. Mes ir patys  žaidėme ir vis žiūrime kaip kas, eksperimentuojame.