Kauno gatvės savaitgaliais ima alsuota nedidelio miestelio gyvenimo ritmu. Mažiau automobilių, mažiau žmonių. Tačiau klaidinga manyti, kad prie ežerų ar jūrų neišbėgioję kauniečiai buriasi žaliose miesto zonose.

Viena gražiausių Kauno vietų – Nemuno ir Neries santaka. Nusileidus nuo asfaltuoto tako link Nemuno, norisi nusiauti ir leistis basomis.

„Man keista, kai žmonės sako, kad reikia bėgti iš miesto pailsėti į gamtą, – trūktelį pečiais Vaida Jurkėnienė, neišleisdama iš akių tuoj trejų sulauksiančio sūnaus Vyčio. – Kaune taip lengvai pasiekiamos žaliosios miesto oazės, kad tikrai Santakoje leisdama laiką nesijaučiu prasčiau nei prie ežero. Taip gražiai sutvarkyta ši vieta, kad mes čia nuolatiniai lankytojai“.

Senamiestyje gyvenanti jauna mama pastebėjo, kad būtent vasaros savaitgaliais Santaka tampa ramia ir tylia žaliąją oaze. Pasak moters, darbo dienomis į pavakare čia suguža kauniečiai  pasimėgauti taip trumpai mūsuose trunkančiu šiltuoju metų periodu.

V. Jurkėnienės žodžiais neleido abejoti aplinkui vos kelios grupelės žmonių, čia atėjusių su pledais, atsinešusios gaiviuosius gėrimus, užkandžius. Mažasis Vytis mamos žodžius patvirtino patogiai išsitiesdamas ant languoto pledo. Po ilgo mąslaus tylėjimo vaikas ištarė: „Man patinka vanduo, medžiai ir mašinos“.

Saulės voniomis mėgavosi ir Jadvyga Gaižauskienė. „Aš čia antrą kartą. Taip gražu, taip gera čia leisti laiką“, – kalbėjo atvykėlė iš Dainavos mikrorajono. 

Moteris pasakojo, kad vaikystėje čia buvo dažna jos pasivaikščiojimų vieta. Ji mena, kai Santaka buvo plynas smėlio laukas, vėliau apaugo menkaverčiais krūmais ir tapo nemielu šabakštynu, todėl pastarasis vaizdas ją maloniai nustebinęs.

„Negana to, kad iškirto tuos krūmus, kuriuose anksčiau tik girtuokliai rinkosi ir buvo baisu ateiti, o ir prižiūri“, – miesto valdžios pastangas gyrė kaunietė.