Galėjau įsisvajoti: visi sodo ir parko plotai yra sutvarkyti, pritaikyti šalia esančių Šilainių gyventojų poilsiui, kiekvieną pavasarį šilainiškiai suruošia sau gražią obelų žydėjimo šventę sename sode, o senieji žvejai ir mažieji meškeriotojai, kuriems per toli keliauti prie ežerų, įmerkia meškeres šalia esančiuose tvenkiniuose; restauruotame mediniame name įsteigtas originalus restoranas ar kavinė. Deja, svajonės – sau, o gyvenimas – sau. Nebeliko nei svirno, nei ledainės, nei žiedinio kelio, jau baigia sunykti svarbiausias dvaro pastatas – originalios architektūros medinis dvarininko gyvenamasis namas, piktavališkai sunaikinti kai kurie reti medžiai.

1997 m. dvaro teritorijos želdynui (vartoju terminologiją, kuri yra užrašyta ant informacinio stendo, stovinčio prie antrojo Sargėnų tvenkinio, esančio šalia Šilainių) suteiktas Sargėnų dvaro istorinio parko statusas. Peržiūrėjus daugybę šaltinių internete bei pasikalbėjus su Šilainių gyventojais, supratau, kad apie Sargėnus yra žinoma labai nedaug, kartais tos žinios klaidingos, tad kilo noras apie juos papasakoti daugiau.

Ideali vieta piliakalniui

Vietovardis Sargėnai siejamas su žodžiu "sargus", spėjama, kad vietovės su panašiais pavadinimais galėjo būti prie piliakalnių ir kelių tinklo. Tose aukštesnėse vietose, užkūrus ugnį, galėjo būti įspėjama apie artėjantį priešą. Apie Vilnių yra aptikti net keli žiedai gynybinių piliakalnių, tad logiška galvoti, jog Kaunas galėjo būti irgi panašiai apsaugotas.

Nežinia, ar Sargėnuose būta piliakalnio, bet vieta jam buvo labai tinkama: iš rytų pusės juos saugojo Neries terasoje stovintis labai aukštas ir status kalnas, iš šiaurės ir pietų tekėjo nedideli, bet labai sraunūs upeliukai, kurie išgraužė gilius, sunkiai pereinamus arba visai nepereinamus tarpeklius. Upelių vandenyse nenuskęsi, bet atodangose – storas sluoksnis skystos molinės košės, į ją įkritęs, vargiai beišsikapanosi. Neapsaugota tik vakarinė pusė, bet ten – lygūs laukai, be jokių miškų, ir todėl žvilgsnis siekia labai toli, tad priešas neužklups netikėtai.

Suprantama, kad vaizdas, kurį aprašiau, daugumai kauniečių atrodo neįtikėtinai, nes jie tokio niekada nematė. Tačiau mano atsiminimai apie Sargėnus užgriebia 1949–1993 m. laikotarpį, ir tokį vaizdą aš dar mačiau savo vaikystėje.

Dabar kalnas daugiau nei perpus mažesnis, nes šalia jo supiltas pylimas privažiuoti prie Kleboniškio tilto. Vienas upeliukas visiškai palaidotas, sukištas į vamzdį, virš jo eina Vilniaus–Klaipėdos plentas. Tilto statytojams dalį darbo jau buvo atlikęs tas bevardis upeliukas – kalno reikėjo nukasti kur kas mažiau, nes jį buvo "nukasęs" upelis; matyt, dėl to ši vieta ir buvo parinkta tiltui. Antrojo, taip pat bevardžio, upeliuko suformuotas tarpeklis buvo labai sugadintas statant Šilainius, nes į jo vagą buvo sukišta dalis vamzdynų.

Istoriniai faktai

Sargėnų vietovardis minimas rašytiniuose šaltiniuose 1782 m., tuomet čia buvo bajorkaimis. Įvairių metų žemėlapiuose (1843, 1899, 1915, 1921 ir 1928 m.) Sargėnų vardas rašomas gana įvairiai, tik visuose žemėlapiuose dvaras žymimas toje pačioje vietoje, kur jo likučiai yra ir dabar.

Žinoma, kad XIX a. ir XX a. pradžioje dvaras priklausė bajorams Macianskiams. Kiek žemių turėjo šie bajorai ir kuriam iš jų atitekdavo Sargėnai, siūlau pasiskaityti labai išsamiame J.Brigio straipsnyje, publikuotame knygoje "Domeikava" (p. 235). Čia paminėsiu tik du žymesnius šios bajorų giminės atstovus. Vienas iš 1831 m. sukilimo vadų buvo L.Macianskis. Jis drauge su kitais 18 vadų (iš kurių kauniečiams turbūt žinomiausias M.Prozoras) 1931 m. balandžio 7 d. dalyvavo Pažaislio vienuolyne vykusiame pasitarime ir sudarė Kauno miesto puolimo planą.

Balandžio 8 d. L.Macianskis su savo 500 sukilėlių daliniu užėmė Vilijampolę ir auštant 9 d. ryte ruošėsi persikelti su valtimis į Kauną. Tačiau rusai puolė pirmieji, šaudė į sukilėlius iš patrankų ir privertė juos trauktis, besitraukiančius persekiojo. L.Macianskis įsitvirtino savo dvare Sargėnuose ir ten gynėsi. Negalėdami paimti dvaro, rusai jį padegė. Vadui su keliais sukilėliais pavyko prasiveržti, likusieji sudegė gyvi.

Antrasis mums svarbus šios giminės atstovas Ignatijus Macianskis nusprendė savo molingose žemėse pasistatyti plytinę; leidimą statyti jis gavo 1898 m. Plytinė ypač suklestėjo po 1918 m. karo, kai šaliai atstatyti plytos buvo labai reikalingos. Plytinė gyvavo labai ilgai, jos pagrindu buvo susikūrusi ir "Sargėnų keramika". Dabartinis Kauno m. Sargėnų mikrorajonas – tai išsiplėtusi plytinės gyvenvietė.

Iš rankų į rankas

1923 m. Evelina Macianskienė pardavė nenusavinamą Sargėnų dvaro dalį su trobesiais ir teises į likusią žemę Amandai Pudimaitytei-Šodienei. Pastaroji 1929 m. turėjo 172 ha dar neišparceliuotos žemės. 1925 m. maždaug 75 ha Sargėnų žemių netoli Sargėnų dvarvietės įsigijo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, karininkas Leonas Račiūnas. Jis įkūrė čia dvarą, pavadinęs jį Vytėnais (nuo žodžio Vytis, nes jis pats buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu). Vytėnai įsiterpė ir tarsi suskaldė Sargėnų vientisumą, nes tolyn į šiaurę nuo Vytėnų vėl tęsėsi Sargėnų žemės ir buvo gyvenvietė. Tad dvarvietę pradėta vadinti Pirmaisiais Sargėnais (rašyta I Sargėnai), o už Vytėnų į šiaurę esančią gyvenvietę – II Sargėnais. 1941 m. I Sargėnai su 102 ha žemės buvo priskirti Veterinarijos akademijos Moksliniam ūkiui; ūkio adresas liko toks pats – I Sargėnai. Mokslinis ūkis 1962 m. išsikėlė į Giraitę, po kurio laiko I Sargėnų gyvenvietė buvo pavadinta Panerių g. 263 su papildomomis raidėmis kiekvienam namui pažymėti.

Taigi dabar Sargėnų vietovardis nukeliavęs į kitą vietą – į Kauno m. Sargėnų mikrorajoną. Tokios vietovardžių klajonės yra gana dažnos istorijos vingiuose. Dažnokai nutinka ir taip, kad vaikai, gavę dideles dovanas (mūsų apkalbamu atveju – ir vardą, ir žemes), pamiršta dovanotojus: "Kauno dienos" žurnalistė Virginija Skučaitė pastebėjo, kad jau 2000 m. nė vienas jos kalbintas gyventojas iš Sargėnų mikrorajono nesugebėjo paaiškinti, kur yra Sargėnų dvarvietė. Būtų gražu, kad ir šilainiškiai bei vilijampoliečiai atsimintų, kad didelė dalis jų mikrorajonų stovi ant buvusių Sargėnų dvaro žemių.

Pavyzdinis ūkis

Grįžkime į pirmosios nepriklausomybės laikus, į Sargėnų dvarą. Nors dvarą pirko A.Šodienė, manoma, kad tikrasis dvaro valdytojas buvo jos vyras Jonas Šodė. Tarpukario Lietuvos žurnaluose "Žemės ūkis" esu aptikusi Šodės pavardę, jis įvardytas kaip Sargėnų dvaro savininkas, bet Šodienės pavardės neaptikau.

Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), skatindami kuo greitesnį žemės ūkio vystymąsi, organizuodavo įvairias varžybas (kaip dabar visai nelietuviškai pasakytume – konkursus). Pienininkystės varžybas yra laimėjęs J.Šodė. Jis dalyvavo ir kitoje ŽŪR veikloje, būdavo kai kurių komisijų, susijusių su gyvulininkyste, narys. Sargėnų dvarą ŽŪR buvo įtraukę į pavyzdinių ūkių sąrašą, todėl jame lankydavosi ūkininkai ir besimokantieji žemės ūkio kursuose. Pastarieji dažniausiai būdavo kaimo mokytojai, kurie vadovaudavo Jaunųjų ūkininkų rateliams.

Matyt, ne veltui, 1941 m. nusavinus J.Šodės dvarą, jame buvo įsteigtas Veterinarijos akademijos Mokslinis ūkis, nes materialinė bazė tam buvo labai tinkama, tvartai kuo puikiausiai įrengti. Mes, vaikai, dar praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje labai mėgdavome po tuos tvartus palakstyti ir "pabendrauti" su daugybe karvių, nė karto neįmindami nė į vieną š..., nes karvių tvartas buvo labai patogiai suprojektuotas. Šalia buvo ir nemaža arklidė, joje mums įdomiausias buvo baltas obuolmušis žirgas, matyt, užsilikęs dar nuo tarpukario.

Išskirtinė asmenybė

J.Šodė gimė apie 1890 m. Lietuvoje, o mirė neaišku kur ir kada. Pagal senųjų sargėniškių pasakojimus, jis buvo vokietis ir, atrodo, kad emigravo į Vokietiją karui baigiantis.

Anot vytėniškio Antano Račiūno, jis buvo ar tai prancūzų kilmės vokietis, ar vokiečių kilmės prancūzas. Lietuvos sporto muziejaus duomenimis, J.Šodė buvo prancūzų kilmės komersantas, aukštuosius mokslus baigęs Berlyne. Jis buvo labai energingas ir visapusiškas žmogus, palikęs pėdsakų daugelyje veiklos sričių. Įėjo į Lietuvos žemės ūkio, bankininkystės, sporto ir net kino meno istoriją. J.Šodė buvo pirmojo lietuviško banko – Lietuvos prekybos ir pramonės banko – valdybos narys; nuo 1922 m. ir banko direktorius. Gaila, bet pirmas blynas buvo prisvilęs – nors šio banko pradžios veikla buvo labai sėkminga, vėliau jis bankrutavo.

J.Šodė buvo pirmasis Lietuvos sporto lygos Centro komiteto pirmininkas 1922–1923 m.; šio komiteto sudėtyje buvo ir tokios asmenybės, kaip Steponas Darius, generolas Jonas Bulota, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė (generolo P.Kubiliūno sesuo) ir kt. 1923 m. įsikūrė Lietuvos dviratininkų sąjunga, pati gausiausia to meto sportinė sąjunga, įdomi ir tuo, kad jungė ne tik dviratininkus, bet ir daugybę kitų sporto šakų. Sąjungos prezidentu 1923–1925 m. buvo J.Šodė.

J.Šodė buvo irkluotojas, finansiškai rėmė šios sporto šakos mėgėjus, rėmė ir Lietuvos olimpiečius. Jis išrinktas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos garbės nariu; šiame garbingame sąraše puikuojasi tik 12 narių, tarp jų tokios asmenybės kaip S.Darius, Kipras Petrauskas, Jonas Vileišis, Pranas Lubinas ir kt.

Neaplenkė menininkai

J.Šodė, o kartu ir jo Sargėnų dvaras, įėjo į Lietuvos kino meno istoriją. Vienas pirmųjų lietuviškų vaidybinių filmų "Onytė ir Jonelis" 1931 m. buvo filmuojamas Sargėnų dvare. Tai buvo ir pirmasis pilnametražis lietuviškas filmas, pasirodęs ekranuose (sukurtas ankstesnis filmas ekranuose nepasirodė, buvo padėtas ant lentynos), ir pats žymiausias tarpukario laikų vaidybinis filmas.

Visi šio filmo kūrėjai prisiminė, kad J.Šodė sudarė išskirtinai puikias sąlygas filmuoti, visą dvarą atidavęs į artistų rankas: ir arkliai, ir vežimaičiai, ir rogės – viskuo jie galėjo naudotis nemokamai. Toks dosnumas kino kūrėjams buvo labai svarbus, nes režisierius Jurgis Linartas artistams nieko nemokėjo, bet visi su džiaugsmu filmavosi be atlygio.

Pagrindinę šio filmo heroję Onytę vaidinusi V.Lietuvaitytė teuždirbo tik 0,5 kg saldainių už pusės metų darbą. Filmas neišliko – tėra tik keliolika kadrų nuotraukose, jas galima pasižiūrėti minėtoje knygoje apie kiną. Visi išlikę kino kadrai, kurie buvo filmuoti lauke, yra iš Sargėnų dvaro: prie dvarininko gyvenamojo namo pagrindinės verandos (302 p.), prie šoninės vakarinės verandos (306 p.), prie klojimo (305 ir 307 p.), prie kumetyno (303 p.), prie šaltinio (305 p.), kuris buvo šiaurinėje šlaito pusėje.

Prakalbus apie menus, norėtųsi prisiminti, kad Sargėnų dvaras šiek tiek susijęs ir su žinomo rašytojo Kazio Almeno gyvenimu. "Prisimenu, prisimenu, buvo toks labai ilgas namas, – pasakys man rašytojas, kai rodysiu jam dvarininko gyvenamojo namo nuotrauką, klausdama, ar iš tikrųjų jis ten gyveno, – bet mes ten gyvendavome tik vasarą."

Rašytojo tėvas, prof. Kazys Alminas (Almenais jie tapo Amerikoje) nuo 1941 m. iki karo pabaigos buvo Veterinarijos akademijos Mokslinio ūkio administratorius. Vėliau Alminų šeima pasitraukė iš Lietuvos. Rašytojo tėvas buvo labai gabus organizatorius ir mokslininkas, apgynęs net dvi disertacijas. 1940–1944 m. jis buvo ir Veterinarijos akademijos Zootechnijos instituto direktorius; 1946–1949 m. dėstė Baltijos universitete Pineburge; 1949 m. emigravo į JAV, ten dirbo veterinarijos gydytoju, turėjo didelį gyvulininkystės ūkį.

Sargėnus savo dienoraščiuose mini ir poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas: čia jis trumpai gyveno besitraukdamas iš Lietuvos 1944 m. liepą. Poetas nemini, ar į I, ar II Sargėnuose jis buvo apsistojęs, tačiau iš aplinkos aprašymo ir iš paminėto fakto, kad Sargėnų šeimininkas yra toks Grajauskas, visiškai aišku, kad poetas buvo apsistojęs II Sargėnuose. Vokiečių valdžia Pijui Grajauskui buvo grąžinusi jo žemes, buvusias II Sargėnuose ir nusavintas per pirmąjį sovietmetį.

Klaidinantys pėdsakai

Iš šaltinių internete ir pokalbių su šilainiškiais supratau, kad niekam nekyla abejonių, jog parkas buvo būtent čia pat, visai prisiglaudęs prie Šilainių, tuoj už to stendo. Deja, yra ne visai taip. Tuoj už stendo yra sodo likučiai ir maža atplaiša buvusio pagrindinio parko, o būtent – medžių alėja, einanti nuo tvenkinio kalno link.

Iliuziją, kad čia buvo parkas, sudaro tvenkinys ir netoliese augantys, tvarkingomis eilėmis susodinti medžiai. Šie medžiai buvo pasodinti, kad apsaugotų sodą nuo vėjų, nes iš dabartinių Šilainių pusės driekėsi platūs laukai. Obelų sodas apėmė plotą nuo vieno upeliuko iki kito. Priešais antrąjį tvenkinį (tą kuris yra šalia Šilainių, nes pirmuoju vadinome tvenkinį, kuris yra prie dvarininko gyvenamojo namo) buvo serbentynas, jame buvo pasodinta ir šiek tiek obelų. Serbentynas iš trijų pusių irgi buvo apsodintas apsauginėmis medžių eilėmis, iš ketvirtosios pusės jį užstojo didžiulis sandėlio pastatas, kurio ir žymės nebelikę. Dabar pėsčiųjų kelias iš dvarvietės į Šilainius eina tiesiai per buvusio serbentyno vidurį, seniau čia buvo tik takelis sodininkui; serbentynas buvo aptvertas.

Netoliese stovėjo tvartas, o priešais tvartą, prie pat serbentyno – likučiai cementinių pamatų (atrodo, kad jie buvo išlieti dar vienam tvarto pastatui, bet jo nespėta pastatyti iki nusavinimo). Šių pamatų nedidelė dalis dar kyšo tarp žolių.

Labai nuvilsiu šilainiškius, manančius, kad kur tvenkinys, ten ir parkas, ir pasakysiu, kad tvenkinys priešais serbentyną, t.y. esantis šalia Šilainių, buvo skirtas gyvuliams girdyti – čia pat stovėjo tvartai, driekėsi ganyklos. Nepaisant to, kad ši arčiausiai Šilainių esanti dvarvietės dalis buvo skirta ūkinėms reikmėms, o ne parkui, ji buvo sutvarkyta gražiai, todėl dabar klaidingai laikoma parku.

Dvare viskas buvo sutvarkyta gražiai, praktiškai ir taupiai, t.y. taupant žemę, nors, atrodytų, jos ir netrūko. Tad tie šilainiškiai, kurie dabar kilniadvasiškai pasišovė prie šio tvenkinio įrengti rožyną, manyčiau, šio sumanymo geriau atsisakytų, nes jis nelogiškas istoriniu požiūriu – gėlynų čia nebuvo.

Gal tie iniciatyvūs Šilainių gyventojai geriau sugalvotų padaryti ką nors naudingesnio, pavyzdžiui, iš šabakštyno ir pražūties išgelbėti šimtamečius Sargėnų ąžuolus ar maumedžius? Rožynui įrengti ir prižiūrėti reikės nemažai lėšų, gal geriau jas panaudoti prasmingiau? Pateisinant istorinio parko vardą.

Išskirtinis parkas

Tai kur buvo pagrindinė parko dalis? Gal tūlas skaitytojas pagalvos, kad aš idealizuoju savo vaikystės vietas, bet drįstu pasakyti: parkas buvo kuklus, natūralus, bet, ko gero, pats originaliausias Lietuvoje.

Nesu parkotyrininkė, bet po Lietuvą keliavau labai daug ir dvarų mačiau taip pat daug, bet tokio, įkurto stataus kalno šlaituose, nemačiau niekur (jeigu kas mane pataisys, tik apsidžiaugsiu).

Vaikystėje visiškai negalvodavome, kad lakstome po miško parką; lakstome tiesiog po Neries šlaitus, nes viskas atrodė taip natūralu, lyg pačios gamtos sutverta. Taip ir buvo, sukurta motinos gamtos, tik nedaug, labai atsargiai ir išmoningai pridurta dvaro savininkų pastangomis. O kam dar kažką kurti, kai toks grožis šalia? Juk čia pat ramiai tekanti, plati, daug vandeningesnė nei dabar, Neris ir jos krantai, apaugę šimtamečiais ąžuolais bei liepomis.

Stovint ant Sargėnų kalno matyti toks pats didingas kalnas su ąžuolais priešingoje Neries pusėje, tas kitas kalnas dar neužkariautas didžiųjų kapinių; šone, netoli Kleboniškio miško, stovi tik senųjų Eigulių kapinaičių nedidelė kalvelė su mediniais kryžiais. Šios kapinaitės bus pačios palaidotos po plentu statant tiltą.

Tad parkui sukurti belieka tik išvedžioti keletą alėjų po kalno šlaitus ir šiek tiek pagražinti vaizdą, kuris matosi žiūrint iš dvarininko gyvenamojo namo pagrindinės išeigos, na, gal dar šį tą sukonstruoti, kad būtų įdomiau.

Taigi vedame tiesią liniją nuo namo didžiosios verandos ir patenkame į patį parko centrą. Patenkame ant kalno dalies, kuri, deja, dabar yra labiausiai suniokota ir apleista, – prie kalno dalies, kuri yra arčiausiai Kleboniškio tilto. Nedidelis parko plotas ties šia vieta buvo "užlipęs" ir ant kalno, buvo lygioje vietoje; čia pasodinti maumedžiai, šiek tiek vaismedžių.

Labiausiai išsikišusioje Neries link priekalnėje buvo pusapskritimio formos aikštelė; šios aikštelės labai taisyklinga forma ir lygus paviršius leido manyti, kad ji koreguota žmogaus rankų – kiek paaukštinta ir suapvalinta, iš šlaito pusės apsodinta neaukštais krūmeliais. Atrodo, kad ši aikštelė dvaro laikais atliko belvederio funkciją. Iš čia gražiai matydavosi kitas Neries krantas.

Aikštelėje buvo ir pats natūraliausias gamtos stalas, bet padarytas žmonių rankomis: lyg taisyklingo kvadrato kraštinės iškastos duobutės, ant jų kraštų galima patogiai atsisėti, kojas nuleidžiant žemyn, o viduryje išsikišęs pūpso mažasis kvadratas. Tai pievelė-stalas, ant kurio galima ir pikniką suruošti, ir kortomis pažaisti.

Suprantama, visa aikštelė, įskaitant ir duobutes, buvo apžėlusi gražia pievele. Dabar stalo neliko, neliko nė vienos žolytės aikštelėje; neaišku, ar viskas nutrepsenta, ar dėl to, kad trūksta saulės, nes priaugę daugybė medžių, kurių nebuvo. Iš šios aikštelės žemyn šakojosi keletas alėjų ir takų, platesnių ir siaurų.

Plačiausia alėja, kuri ir dabar gerai matyti, leidosi įkypai šiaurinės kalno dalies žemyn ligi kalno viduryje esančio šaltinio (kuris, jei pamenate "vaidino" ir kino filme "Jonukas ir Onutė"), po to, kiek apsisukusi, leidosi žemyn upės link ir išeidavo į kelią. O pietinis šlaitas buvo skersai apjuostas net trimis alėjomis. Mažiausias takelis buvo apvestas aplink minėtą aikštelę – iš jos išeidavo, į ją grįždavo.

Vaikystės alėja

Įdomiausia mums būdavo skersai per kalno vidurį einanti alėja. Čia augo net keletas neįprastos formos senų liepų, labai storų, labai žemai išsišakojusių ir drevėtų. Laipioti ant jų labai paprasta, sėdėti ant šakų labai patogu, o ir drevėse galima pasislėpti. Šioje alėjoje stovėjo didelis cementinis sofos pavidalo suolas, įmūrytas į kalną. Ant jo atsisėdus taip pat atsiverdavo gražus vaizdas į Nerį.

Alėja baigėsi ties įeiga į bunkerį; taip mes vaikystėje, prisiskaitę karinių knygų, vadindavome šį statinį, pakištą po kalnu. Tai buvo cementinis pastatas su pusapskritimio formos įeiga, tokios pat formos erdve ir šonuose išmūrytu suolu. Neaišku, kokia buvo jo paskirtis – gal pasislėpti nuo lietaus, sugalvojus rengti pikniką lauke, o gal tai tiesiog buvo žaidybinis elementas parke.

Vargu, ar statant galvota apie bunkerį, nes įėjimo anga buvo gana didelė ir neužmaskuota. Mums čia buvo paslaptinga erdvė, nes, smarkiau patrepsenus, jautėsi, kad po grindimis yra tuštuma. Fantazuodavome, kad tikriausiai čia yra paslėpti buvusio dvarininko turtai. Mes tik fantazuodavome, o svetimi ateiviai, atėję į "mūsų" valdas, išdaužė bunkerio dugną; po to prasidėjo tvirtojo pastato nykimas ir tolesnis naikinimas. Nežinau, ar griovėjai ką nors rado, bet atidengta tuštuma po bunkerio grindimis buvo tokia nedidelė, kad įspūdingas lobis tikrai nebūtų joje tilpęs.

Vadinamojo bunkerio likučių yra ir dabar, tačiau įėjimas beveik visai užverstas žemėmis. Kiek vėliau griovėjai padarė kitą juodą darbą – suskaldė ir nurideno žemyn cementinį suolą. Šiam veiksmui reikėjo tikrai velniškos energijos, nes suolas nebuvo nei suskilęs, nei atplyšęs nuo įmūrytos vietos, o pagal dydį turėjo sverti apie kelias tonas. Dar vėliau atėjo laikas mūsų numylėtosioms kreivosioms liepoms – juk visai "patogu" buvo jas sudeginti, kai tokios gilios drevės jų kamienuose... Tad iš pačios gražiausios alėjos liko tik prisiminimai ir nedidelis įdubimas kalne.

Trečioji alėja ėjo palei kalno apačią nuo kelio iki pat kito upeliuko, bet dabar visa palaidota po pylimu. Ant paties kalno viršaus, visu jo pakraščiu, taip pat ir sodo pakraščiu, ėjo takas nuo šiaurinio šlaito dalies iki antrojo tvenkinio; tad maža parko dalimi galime laikyti dalį medžių šalia tvenkinio. Gal buvo ir daugiau alėjų ar takų, aprašiau tuos, kurie išliko atmintyje. Mokytoja Viktorija Šeštokaitienė, aplankiusi mus Sargėnuose praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje, nostalgiškai nutęsė: "Ooo, kiek čia jūsų šlaite buvo alėjų... Kai mokiausi gimnazijoje, buvau pakviesta į balių pas J.Šodę. Vaikščiojome po tas alėjas su gražuoliais karininkais..." Labai gaila, bet tame dešimtmetyje istorija dar nesidomėjau, o juk mokytoją paklausinėjus galėjau nemažai sužinoti.

Dvaro pastatai

Medinis gyvenamasis dvarininko namas iškilo 1912 m., tad aišku, kad buvo pastatytas bajorų Macianskų. Jame buvo daugybė kambarių, net ir su trimis verandomis. Didžiausia veranda buvo namo centre ir orientuota į rytus, tiesiai į mūsų aprašyto parko centrinę dalį, dvi kitos buvo pietiniame namo gale; viena orientuota į rytus, kita – į vakarus. Buvo laikas, kai šiame name tilpo net devynios šeimos, suprantama, šis laikas buvo sovietmečiu.

Nežinau, kada buvo pastatyti kiti dvaro pastatai. Iš pastarųjų mano atmintyje išlikę šie: didžiulis mūrinis sandėlis, pusiau mūrinė ledainė, rūsys, medinis kumetynas su jo gale pristatyta mūrine kalve, du klojimai, molinis tvartas, šiltnamis, nedidelis mūrinis aptinkuotas namelis ir mūrinė karvelidė, kuri dabar reprezentuoja buvusį Sargėnų dvarą visuose interneto tinklalapiuose, lyg čia būtų buvęs svarbiausias pastatas. Paradoksalu – karvelide jis net nebuvo, nespėjo ja pabūti, tad tikslumo dėlei reikėtų rašyti – karvelidės pastatas, nes iki lemtingųjų 1940 m. vidaus nespėta įrengti, buvo pastatytos tik sienos.

1951–1952 m. po perstatymo čia įrengtas dviaukštis namas, kurio pirmame aukšte įsikūrė Mokslinio ūkio raštinė, o antrame – butas; dabar abiejuose aukštuose yra butai, atsirado visokių papildomų priestatų prie namo.

Man atmenamais laikais dvare dar buvo mūrinė kiaulidė, tačiau sprendžiant pagal architektūrą ir pastatymo vietą, ko gero, ji atsirado sovietmečiu; dabar ant jos pamatų stovi gyvenamasis namas. Šiuo metu iš senojo dvaro pastatų telikę tik trys, visi stovi netoli vienas kito prie pirmojo tvenkinio: 1) dvarininko gyvenamasis namas, jau visai baigiantis sunykti, įvairiai perdarytas, su priestatais; dalis namo dar apgyvendinta, dalis jau užkalta, 2) mažasis namelis, kadaise turėjęs du kambarius ir virtuvę, dabar pristatytas ir išplėstas; šalimais pristatyta sandėlių, kurių nebuvo, jų vietoje buvo gražus vyšnynas, su serbentų krūmais aplink, 3) minėtasis karvelidės pastatas; šalia jokių tvorų nei želdinių nebuvo, visi dabar čia augantys medžiai sodinti sovietmečiu.

Miško parkas buvo orientuotas į namo centrą, tad, matyt, jis irgi buvo pradėtas kurti bajorų Macianskių tuo pačiu laikotarpiu – apie 1912 m. Be miško parko, daug želdinių buvo ir kieme, tad erdvų vidinį namo kiemą galima buvo pavadinti mažuoju parkeliu. Šį parkelį turbūt kūrė tiek Macianskiai, tiek Šodės. Jame buvo daug gėlynų, dekoratyvinių pievelių su takeliais, įvairių krūmų ir medžių, o kiemo šone – gražus, gluosniais apsodintas tvenkinys. Jau minėjau, kad, nepaisant didelės erdvės, žemė buvo taupoma – net ir tarp gėlynų bei pievelių, tarp dekoratyvinių krūmų buvo išmoningai įterpta žemaūgių vaiskrūmių ir uogakrūmių, kurie irgi puošė kiemą.

(Ne)išlikimo simboliai

Didžiausia vertybė šiame parkelyje buvo net du koloniniai ąžuolai. Juos, be abejo, buvo sodinę Macianskiai, nes 1931 m. kino filmavimo epizode matyti kraštas didžiojo ąžuolo, toks per keliolika metų nebūtų išaugęs, jei jį būtų sodinęs J.Šodė. Vienas iš ąžuolų buvo nukirsta viršūne, tad, nors ir buvo gražios formos, bet aukštumu namo nepralenkė. Kitas – labai aukštas, smailas, taisyklingos formos, kyšantis virš pastatų. Lyg bažnyčios bokštas buvo matomas iš labai toli; kad ir iš kur grįžtum, pamatai šį gražuolį ąžuolą, ir iškart apima toks geras jausmas, kad tuoj būsi namie.

Dabar esame pertekę visokios įvairovės, ne retenybė ir koloniniai ąžuolai, o ankstesniais laikais – gal ir vienintelis toks buvęs mūsų krašte; jei būtų išlikęs iki šių dienų, tai neabejotinai būtų buvęs seniausias šios rūšies ąžuolas Lietuvoje.

Kiemas, nors ir gerokai pakitęs, praradęs senąsias klombas, netekęs prašmatnumo, iki praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio vis tiek atrodė gana gražiai, nes gyventojai jį prižiūrėjo, jame dar puikavosi abu koloniniai ąžuolai. Dabar didžioji dalis apžėlusi šabakštynais ir prišiukšlinta. Liūdniausia, kad XXI a., kai vis daugiau kalbame apie gamtos apsaugą, šiame kieme buvo padaryti piktavališki, vandališki veiksmai – nupjauti abu šimtamečiai koloniniai ąžuolai. Kodėl? Atrodo, kad malkoms. Nors gal svarbiau ir ne malkos, o toks savotiškas kai kurių asmenų saviraiškos būdas, atvirkštinis didvyriškumas. Aš naikinu, nes neapkenčiu grožio, o jūs nė vienas nė nepyptelsite, nes manęs bijote. Grožėjotės stovinčiu ąžuolu, dabar pasigrožėkite gulinčiu. O ką ten kalbėti apie antrąjį, mažesnįjį ąžuolą – turbūt niekas ir nepastebėjo, kad jis buvo nupjautas.

Sodybvietėje stovi dar du galingi paprastieji lietuviški ąžuolai, kuriems tikrai gerokai daugiau nei 100 metų – įdomu, kas laukia jų? Kas laukia šimtamečių ąžuolų, kol kas dar augančių Sargėnų šlaite – buvusiame miško parke? Nedaug trūksta, kad išdeginus pamatus, jie išvirs ir bus sunaudoti malkoms. Kas laukia šimtamečių maumedžių, augančių miško parko pradžioje? Dar praeito amžiaus pabaigoje žiūrėdavau į juos ir galvodavau – labai profesionalus buvo parko kūrėjas, puikiausiai numatė, kaip atrodys užaugę medžiai, taip meistriškai juos išdėstė, kad ir po šitokios daugybės metų maumedžių viršūnės brėžia danguje gražią liniją, harmoningai įsiliejančią į likusią miško dalį.

Mano mama keleri metai prieš mirtį pasakė: "Kai mirsiu, tai tikriausiai regėsiu šį taką ir jo gale augančius maumedžius." Nežinau, ką matė mama mirdama, bet, jei būtų gyva, ir pamatytų dabartinį vaizdą, numirtų iš sielvarto. Tiksliau, maumedžių ji nebepamatytų, jų viršūnes gal galima matyti nebent iš lėktuvo, nes viskas skendi džiunglėse, nebėra jokio tako, nebėra erdvės, kuriame skleidėsi maumedžių grožis. Matyti tik maumedžių kamienai, kurie apsvilinti iš visų įmanomų pusių. Dar kiek pasvilinus – nudžius ir jų viršūnės.

Ką daryti, kaip kovoti su gamtos niokotojais? Visi nusikaltėliai bijo viešumos, šabakštynų tankmėje jie drąsiai atlieka juodus darbus. Pirmiausiai reikėtų iškirsti menkaverčius medžius, kad atsidengtų erdvė prieš buvusią pagrindinę parko dalį, kad matytųsi ąžuolai ir maumedžiai, kad matytųsi gamtos niokotojų kuriama ugnis. Kad patys šilainiškiai matytų ir galėtų sudrausminti tuos, kuriems rankos niežti, nes nepastatysi policininko prie kiekvieno medžio.

Reikėtų praretinti ir šlaituose augančius medžius, nes dabar po tankia medžių laja nebeauga žolė. O velėna yra pagrindinis kalno šlaitų laikiklis, be jos žemės nuolat slinks žemyn, plaunamos lietaus, pavasario vandenų ir mindomos žmonių kojų. Kalnai ir tie neamžini, jie nesutverti atlaikyti tokio didelio antropogeninio spaudimo. Visai ne pro šalį būtų kai kur pastatyti medinius laiptus, tokius, kokių dabar dažnai aptinkama regioniniuose parkuose, saugant kalną, pavyzdžiui, bent jau nusileisti Kleboniškio tilto link, nes čia, atrodo, daugiausia vaikšto žmonės. Bet visa tai turėtų būti atlikta vadovaujant specialistams – parkotyrininkams ir dendrologams.

Nemanau, kad seniūnijos tokių specialistų turi, tai savivaldybės pareiga; seniūnijos žmonės galėtų prisidėti talkomis. Juk 2017-aisiais švęsime 20 metų jubiliejų, kai garbingas istorinio parko vardas suteiktas Sargėnų likučiams. Gal tokia vieta nusipelno didesnio dėmesio nei įsmeigta lenta? Jei kadaise Sargėnai saugojo Kauną, tai gal Kaunas gali išgelbėti nors mažą dalelę Sargėnų?

Visai neseniai kažkelintą kartą stovėjome prie Stelmužės ąžuolo. Draugė, uoli katalikė, atsidususi pasakė labai pagoniškai: "Kai aš žiūriu į šį ąžuolą, man norisi melstis." Gal kada nors, kas nors taip pat pasakys ir apie Sargėnų ąžuolus bei maumedžius? Jei tik juos išsaugosime.