„Jeigu žmonės vadovautųsi dvasinėmis vertybėmis, tai ir požiūris į gyvūnus būtų visai kitoks. Didžiajai daliai visuomenės gyvūnėliai yra tik įrankis, kuris atlieka tam tikrą funkciją, o jei ji nėra atliekama tinkamai, tai ir augintinis tampa bereikalinga našta – kaip šiukšlė ar atsibodęs daiktas,“ – teigė gyvūnų prieglaudos „Penkta koja“ darbuotoja, Kauno technologijos universiteto (KTU) doktorantė Aistė Karpušenkaitė.

Daugiau nei prieš trejus metus į Kauną studijuoti atkeliavusi vilnietė tuo metu net neįtarė, jog jos gyvenimas netrukus taip kardinaliai pasikeis. Užpildyti laisvą laiką naujame mieste mergina nusprendė savanoriaudama gyvūnėlių prieglaudoje, tačiau dabar darbas ir veikla viešojoje įstaigoje „Penkta koja“ jai yra ne tik papildomas užsiėmimas, bet ir gyvenimo būdas.

KTU Aplinkos inžinerijos doktorantė apgailestauja, jog gyvūnų priežiūra Lietuvoje vis dar itin opi problema, o darbuotojų ir finansų vis dar trūksta norint pasiekti aukštesnių veiklos rezultatų. Mergina tikisi, jog po dešimties metų benamių gyvūnų tiesiog nebeliks, o jų prieglaudos virs dienos centrais, skirtais įvairaus amžiaus žmonėms praleisti laiką susipažįstant su gyvūnais.

Pasijuto kaip ant sparnų

Praėjus pusmečiui po studijų Universitete A. Karpušenkaitė internete rado „Penkta koja“ gyvūnų prieglaudos kontaktus ir parašė laišką, kreipdamasi dėl galimybės padėti dirbant su gyvūnais. Nors noras buvo didelis, prisiversti nukeliauti į pirmąjį susitikimą buvo sunkiau, nei galėjo atrodyti.

„Iš pradžių maniau, jog bus liūdna matyti tiek benamių gyvūnų vienoje vietoje, bet klydau. Mačiau kaip nelaimingais gyvūnėliais rūpinamasi ir supratau, kad ir pati jiems galiu padėti. Ši mintis mane pakėlė ant sparnų ir nenuleido iki pat dabar,“ – teigė KTU doktorantė.

Įsidrąsinusi ir pradėjusi savanorišką veiklą gyvūnų prieglaudoje A. Karpušenkaitė jau ne kartą pakeitė ir savo pareigas bei darbų kryptį: pradžioje rūpinosi gyvūnų kasdienine priežiūra tik laisvu laiku, vėliau pradėjo dirbti nuotoliniu būdu – atliekant administracinius ir raštinius darbus. Į KTU studentės rankas patenka įvairūs darbai, pradedant nuo prieglaudą pasiekiančių laiškų bei skelbimų tvarkymo iki paraiškų rašymo įvairiems projektams.

„Kiekvieną darbo dieną pradedu nuo prieglaudos reikalų. Pirmiausia perskaitau elektroninius laiškus, sutvarkau socialinių tinklų paskyras bei internetinę svetainę, tuomet galiu pereiti prie kitų darbų, pavyzdžiui, projektų strategijos“, – kalbėjo A. Karpušenkaitė.

Per mėnesį patenka 40-80 šunų

Į prieglaudą per mėnesį patenka apie 40 šunų, o jeigu tai jauniklių vedimo sezonas – skaičius išauga iki 70 ar 80 keturkojų per mėnesį. Pašnekovės duomenimis, 2015 m. „Penktos kojos“ prieglobstyje pabuvo net 649 šunys.

„Nebegalima sakyti, kad žmonės dabar savo augintinius išmeta į gatvę. Šiuo metu daug daugiau atveju pasitaiko, kai šeimininkai tiesiog čiumpa savo gyvūnėlį ir atveža tiesiai į prieglaudą. Iš gatvės pas mus patenka tik pabėgę ir neieškomi arba ilgai klajoję gyvūnai,“ – apgailestavo KTU doktorantė.

A. Karpušenkaitės teigimu, populiariausios priežastys, dėl kurių šeimininkai atsisako savo augintinių yra emigracija, alergija ar pasikeitusios gyvenimo sąlygos. Prieglaudos darbuotojai ir savanoriai tiki, jog už šių priežasčių slepiasi visai kitokios istorijos, tačiau į jas niekas nėra linkęs įsigilinti.

„Iš tikrųjų, su visokiais žmonėmis tenka bendrauti čia dirbant. Jau nustojome smerkti ir bjaurėtis žiauriais žmonių poelgiais su savo augintiniais. Dabar stengiamės tik perimti  gyvūnėlį ir surasti jam geresnius, labiau mylinčius šeimininkus,“ – sakė KTU Aplinkos inžinerijos doktorantė.

Šiuo metu „Penktos kojos“ globotinių skaičius svyruoja tarp 130 – 150, tuo tarpu daugiau ar mažiau savanoriaujančių žmonių yra tik apie 20.

Veikia gyvybės langelis

Nors vieni globotiniai į prieglaudą patenka iš šeimininkų namų, o kiti randami klajojantys gatvėse, pati visuomenė pasirūpino tuo, kad „Penktoje kojoje“ atsidarytų „Gyvybės langelis“. Esą, niekam neužtekdavo drąsos atvežti ir tiesiog pririšti šunį prie prieglaudos vartų, todėl buvo sukurta vieta, kur žmonės galėtų atnešti ir palikti savo augintinius.

„Prieš pat Šv. Velykas gavome pranešimą, jog Panemunės miške dviem pavadėliais prie medžio pririšta sėdi kalytė. Paprašėm pagalbos, atsivežėm ją pas save, o dabar jau džiaugiamės suradę naujus namus Klaipėdoje. Lietuvoje itin opus žmonių vertybių supratimo klausimas, kas gali palikti šunį pririštą viduryje miško?

Vienas iš prieglaudos senbuvių – Princas – gyveno vaikų namuose, kur jį nuolat skriausdavo iki tol, kol galiausiai šunelis buvo pervažiuotas mašina ir tik tada vienos neabejingos moters pagalba jis pateko pas mus. Princas jau 4 ar 5 metai kaip mūsų šeimoje, o jo patirti baisūs sužalojimai iki šių dienų liudija patys apie save.

Turėjom ir „šunų namą“, kuriame moteris laikė apie 11 saulės niekada nematančių, asocialių, apleistų ir bailių šunelių. Dalis jų jau pusantrų metų gyvena prieglaudoje, bet vis dar nėra pasirengę keliauti į naujus namus,“ – gyvūnų prieglaudos istorijas pasakojo A. Karpušenkaitė.

Anot jos, prieglaudos darbuotojams ir savanoriams nuolatos skauda širdį dėl savo globotinių, todėl atidavę augintinius naujiems šeimininkams nekantriai laukia sėkmės istorijų. Smagiausia atsisveikinti su prieglaudos senbuviais ir tais, kuriems naujus namus rasti atrodo sunkiausia.

2015 m. Všį „Penkta koja“ į mėnesį padovanodavo apie 40 šunų. Paskutinių metu suaugusių šunų rotacija vyksta labai lėtai, nes jaunikliai susilaukia daug daugiau dėmesio. Pasak KTU studentės, visuomenė vis dar tiki mitu „seno šuns naujų triukų neišmokinsi“.

Visuomenės parama – pagrindinis variklis

Didžiausią viešosios įstaigos „Penkta koja“ išlaikymo dalį sudaro žmonių skiriami 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio (GPM), toliau seka privačių ir juridinių asmenų aukos. Didelę dalį kasdienių reikalingų priemonių ar maisto gyvūnams prieglaudai suaukoja visuomenė, taip išvengiant papildomų išlaidų ir atveriant kelius investuoti likusias pajamas į vykdomus projektus.

Šiuo metu įvairių projektų vykdymas yra nauja gyvūnų prieglaudos sritis, kurią bendruomenė pradėjo visai nesenai ir vis dar bando plėtoti. Kai kuriuos rengia patys prieglaudos darbuotojai ir savanoriai, o kituose dalyvauti būna pakviečiami.

A. Karpušenkaitė pasakoja, jog prieglauda jau turi projektą „Padėkime pasveikti mūsų Penktoms kojoms“ www.aukok.lt platformoje, taip pat yra išbandę minios finansavimo (angl. crowdfunding) platformas, o dalį svarbių ateities darbų bando paversti mini vizijomis, kurias paremti kvies savo socialinių tinklų paskyrose.

„Planuojame pradėti projektą skirtą senjorams, kurio metu siūlysime padėti jiems rūpintis iš mūsų paimtais šunimis. Visgi augintinis yra didelė atsakomybė, kurią pakelti vyresniame amžiuje darosi vis sunkiau, ypač finansiškai. Taip sieksime šviesesnį rytojų suteikti tiek vyresnio amžiaus žmonėms, tiek šunims,“ – teigė „Penktos koja“ darbuotoja.

KTU Aplinkos inžinerijos studijų programos doktorantė tvirtina, jog be visuomenės pagalbos „Penkta koja“ negalėtų gyvuoti. Prieglauda išlaikoma, o gyvūnai randa namus tik pareigingų žmonių dėka. Kaip bebūtų įstaigai vis dar trūksta žmogiškųjų išteklių vis besiplečiančioje veikloje, finansų, kad užbaigti pilnavertį prieglaudos patalpų ir teritorijos įrengimą bei dar daugiau naujų mylinčių šeimininkų globotiniams.