Susigundė kvietimu

Šeštadienių rytais, kai dauguma moksleivių tebegaudydavo devintą sapną, pasisotinęs mamos teptais sumuštiniais ir puodeliu kavos, Prienuose gyvenantis Pijus Dilinikaitis sėsdavo į autobusą, vežantį į Kauną.

"Keldavausi 5 val. ryto, o 8 val. jau būdavau čia", – savo pirmąsias keliones į Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotį prisiminė aštuoniolikmetis savanoris.

Šeštadienio ritualas – kelionė iš Prienų į Kauną ir atgal į namus – tęsiasi jau ketverius metus. Tiek pat laiko jaunuolio mama sūnų išlydi su lauknešėliu. Pasikeitė tik žadintuvo skambėjimo laikas – dabar Pijus turi nuosavą automobilį, todėl gali pamiegoti šiek tiek ilgiau. Tiesa, tik kol kas. Kitąmet jis žada kibti į medicinos studijas. Prie tokio vaikino pasirinkimo prisidėjo dabartinė jo veikla – savanorystė, o prie pastarosios – "Medikopteris 117". Žiūrėdamas kraują stingdančias legendinio vokiečių serialo dalis, Pijus sustingdavo iš smalsumo, o artistams pasruvus krauju, nosį priklijuodavo prie televizoriaus ekrano.

"Kartą naršydamas internete pamačiau kvietimą tapti Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties savanoriu. Parašiau slaugos padalinio vadovei Irenai Dabulskienei, o ji pakvietė mane atvykti į mokymus. Juose buvo maždaug trisdešimt žmonių, aš – jauniausias, nes tuo metu buvo galima savanoriauti nuo keturiolikos metų, o dabar jau tik nuo šešiolikos", – pasakoja vaikinas.

Po gerą pusdienį trukusių mokymų Pijus į savo galvą prisikrovė daug naudingos informacijos: kaip stabdyti gausų kraujavimą, kaip atpažinti sąmonės netekusį žmogų ir atskirti nuo apalpusio, kaip atlikti krūtinės ląstos paspaudimus, kaip sutvirtinti kaklą įtvaru, taisyklingai imobilizuoti traumą patyrusį pacientą ant specialios lentos.

Kasdien – po istoriją

Maždaug po savaitės žinias, įgytas mokymų metu, Pijus pritaikė praktikoje. Tiesa, realybė, su kuria susidūrė savanoriaudamas, "Medikopterio 117" scenų toli gražu nepriminė.

"Puikiai prisimenu pirmą iškvietimą, į kurį važiavau kartu su brigada. Tąkart moteris skundėsi skausmu krūtinėje. Žvelgdami į elektrokardiogramą medikai pakitimų nefiksavo. Greičiausiai blogą jos savijautą lėmė stresas, nes visą kelią ji verkė.

Šiandien, beje, taip pat jau gavome panašų iškvietimą. Moteris ir vėl skundėsi skausmu krūtinės srityje", – antrasis šeštadienio įvykis, pasak jo, buvo kur kas sudėtingesnis.

Ne kartą mačiau mirtį. Ar jaučiuosi blogai būdamas prie mirusio žmogaus? Tikrai ne. Kur kas blogiau, kai žmonės sužino netekę artimojo.

Valydama langus iš trečio aukšto iškrito moteris. Brigada teikė pagalbą ir nelaimėlę skubiai išgabento į Kauno klinikas. Per ketverius savanoriavimo metus panašių situacijų būta ir daugiau. Apie vienas jų Pijus nenorėjo, apie kitas – negalėjo kalbėti, trečias tiesiog pamiršo. Ne dėl abejingumo, o dėl profesinės etikos. Privaloma gerbti paciento privatumą ir jo teisę į visišką konfidencialumą.

"Tą akimirką tu galvoji, kaip padėti būtent tam žmogui. Vėliau užmiršti, nes vieną iškvietimą keičia kitas. Vieną istoriją – kita", – Pijaus veidas akimirką suakmenėjo.

Kad ir kaip stengtųsi, vienos istorijos greitosios medicinos pagalbos stoties savanoris iki šiol negali pamiršti. Vasarą prie jo akių užgeso septynmetės mergaitės gyvybė. Tąkart nepadėjo nei greita reakcija, nei brigados profesionalumas.

"Ne kartą mačiau mirtį. Ar jaučiuosi blogai būdamas prie mirusio žmogaus? Tikrai ne. Kur kas blogiau, kai žmonės sužino netekę artimojo", – apie fiziškai lengviausią, tačiau psichologiškai sunkiausią brigados darbuotojų pareigą kalbėjo P.Dilinikaitis.

Reikia sielos daktarų

Pijus įsitikinęs, kad jei gatvėje, autobuse ar parduotuvėje susidurtų su užspringusiu, sąmonės netekusiu ar traumą patyrusiu žmogumi, reaguotų taip pat operatyviai, kaip tai daro važiuodamas į iškvietimus su greitosios medicinos pagalbos stoties brigada. Jaunuolis žino, kad tokiais atvejais svarbi kiekviena minutė. Delsti nevalia. Tokiu pat principu Pijus vadovaujasi ir tada, kai iškviestas į pagalbą šaukusio žmogaus namus susiduria su pastarojo priešiškumu.

"Kai matome, kad kyla grėsmė žmogaus gyvybei, kad jis pats sau gali pakenkti to nesuprasdamas, į pagalbą kviečiame policijos pareigūnus", – P.Dilinikaitis džiaugėsi, kad panašios situacijos pasitaiko rečiau.

Kur kas dažniau būna atvejų, kai atvažiavusi į iškvietimą brigada supranta, kad žmogui tereikėjo su kuo nors išsišnekėti. Tokių iškvietimų esą padaugėja prieš didžiąsias metų šventes, kai vienišiams, dažniausiai senoliams, širdį spaudžia liūdesys.

"Praėjusiais metais dirbau prieš pat Kalėdas. Šiemet – taip pat. Darbo būna sočiai. Žmonės skuba, lekia, verčiasi per galvas, o kiti skęsta vienatvėje", – artėjant gražiausioms metų šventėms savanoris ragino prisiminti vienišus giminaičius ar kaimynus. Aplankyti juos ir skirti keliolika minučių pokalbiui, bent trumpam nuvysiančiam niūrias mintis.

Brigados vadovui leidus

Ką daro greitosios medicinos pagalbos stoties savanoris? Sąraše, anot Pijaus, daugybė punktų. Pradedant automobilio švaros palaikymu, baigiant gausaus kraujavimo stabdymu, pradiniu gaivinimu, spaudimo matavimu "Life pak 15" aparatu, gliukozės nustatymu kraujyje ir kita būtiniausia pagalba su brigados vadovo priežiūra ir palaiminimu.

"Į kursus atėjau nieko nemokėdamas – visas žinias įgijau čia. Jei kas neaišku, klausiau darbuotojų. Niekada nebuvo taip, kad kuris nors neatsakytų", – P.Dilinikaitis džiaugėsi draugišku kolektyvu, kurį vadino savo antrąja šeima.

Į kursus atėjau nieko nemokėdamas – visas žinias įgijau čia.

Gerų žodžių savanoriui negailėjo ir slaugos padalinio vadovė I.Dabulskienė, prieš ketverius metus keturiolikmetį pakvietusi įsilieti į gausią šeimą.

"Nuo 2014 m. įstaigoje vykdoma savanoriška veikla. Per penkerius metus pirmosios pagalbos teikimo buvo apmokyti apie 1 000 savanorių. Šiuo metu savanorišką veiklą aktyviai vykdo virš 120 savanorių. Norinčių savanoriauti yra labai daug, visų pageidaujančių iš karto priimti negalime.

Dauguma savanorių yra puikūs medikų pagalbininkai, galėčiau pateikti ilgiausią sąrašą kurie savanoriauja jau ne vienus metus, jiems puikiai sekasi, įstaiga jiems labai dėkinga už neatlygintiną pagalbą. Pijus – kaip laikrodukas, drausmingas, paslaugus be galo smalsus ir gabus. Žinių per tuos visus metus nemažai sukaupė. Beliko tik diplomą gauti", – sėkmės savanoriui, kuris tiesiogine žodžio prasme užaugo jos akyse, linkėjo I.Dabulskienė.

Nors tiksliai dar nežino, kokios specialybės mediku nori būti, Pijus vylėsi, kad slaugos padalinio vadovės linkėjimas išsipildys su kaupu. Tuo tiki ir jaunuolio mama. Pradžioje su nerimu išleisdavusi sūnų į iškvietimus, dabar ji kaskart prašo papasakoti, kaip prabėgo diena, o suskaudus šoną klausia sūnaus patarimo.

"Taip, aš dabar namų daktaras", – juokėsi savanoris Pijus.