Negalvojo apie naudą
J.Šmigelskaitė, ilgametė Caritas organizacijos savanorė, užaugo mažame kaimelyje Butrimonyse, o pirmaisiais studijų metais Vilniuje pradėjo savanoriauti Vilniaus arkivyskupijos Caritas vaikų ir paauglių dienos centre „Vilties angelas“ – savanorystės kelionė prasidėjo prieš keturiolika metų.
Jolita atvyko į Vilnių iš kaimo, tad sostinė jai atrodė labai didelė, merginai į akis dažnai krisdavo vaikai, kurie atrodė žymiai skurdžiau nei jos kaime. Tai ir paskatino ją imtis savanorystės. Paskui ji grįžo savanoriauti į Alytaus rajoną, Butrimonis, vėliau – persikėlė į Kauną, kur Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos vaikų dienos centre savanoriavo trejus metus. Tapusi Caritas savanore J.Šmigelskaitė net negalvojo apie jokią naudą, tačiau dabar, atsigręžusi į praeitį, ji drąsiai gali sakyti, kad įgijo didžiulės ir neįkainojamos patirties.
Savanoriaudama J.Šmigelskaitė patyrė, kas iš tiesų yra bendrystė. (Jolitos Šmigelskaitės asmeninio archyvo nuotr.)
„Savanoriaujantis žmogus įprasmina savo laiką, taip pat turi galimybę išmokti ir patirti naujų dalykų, kas, laikui bėgant, sustiprina ir augina turimas kompetencijas, įgūdžius, suteikia daugiau pažinumo apie įvairias gyvenimo situacijas, kartu leidžia atrasti dalykų ir apie save“, – įsitikinusi Caritas direktoriaus pavaduotoja Milita Žičkutė-Lindžienė.
Išmokė neapsimesti
J.Šmigelskaitė pastebi, kad tikriausiai frazė „duodamas gauni“ yra pabodusi, tačiau ji labai teisinga. Caritas Jolitai buvo lyg susitikimo vieta, kur susirenka labai daug skirtingų interesų žmonių, turinčių įvairių patirčių. Čia ji patyrė, kas iš tiesų yra bendrystė.
„Esu ne kartą bendravusi su žmonėmis, kurie nustebdavo ar net baisėdavosi, kaip įmanoma daryti gerus darbus žmonėms, nesitikint už tai jokio atlygio. Tada man reikėdavo apginti savanorystę. Manau, kad žmonėms taip atrodo tik todėl, kad jie nėra to pabandę – didžiausi kritikai yra tie, kurie nėra nei karto prie to prisilietę“, – patirtimi dalijasi Jolita. Mergina įsitikinusi, kad net ir priešiška nuomonė gali paskatinti diskusijai apie svanorystę.
„Savanorystė prasideda nuo žvilgsnio, kai žmogus eidamas gatve pradeda pastebėti kitus, nesvarbu, ar tai būtų vaikai, ar žmonės, prašantys pinigų. Net nebūtina būti savanoriu, užtenka tik pamatyti“, – įsitikinusi Jolita. Anot jos, būtent atviros akys ir širdis ir yra tas raktas, atrakinantis duris į savanorystę.
Jolita prisiminė situaciją Kauno autobusų stotelėje, kai šalia jos paaugliai sprogdino nedideles petardas, net nežiūrėdami, kur jos skrieja. Visi žmonės apsimetė, kad nemato, ir tik ji vienintelė priėjo prie netinkamai besielgiančių paauglių. „Gerai sprogsta“, – kontaktą su nenuoramomis pabandė užmegzti mergina ir, panašu, kad išdykėliams tai patiko. „Pamatytum, kaip jos sprogsta požeminėje perėjoje!“ – suskubo pasigirti paaugliai, bet, pasak merginos, tą akimirką jie nustojo sprogdinti. „Supratau, kad jie tiesiog norėjo būti pastebėti. Caritas savanorystė mane išmokė neapsimesti, kad nematau, kas vyksta šalia“, – prisipažino pašnekovė.
Vienas lauke – ne karys
Įvairiausioms organizacijoms visuomet reikia savanorių pagalbos – juk vienas lauke – ne karys, o savanorio indėlis į organizacijos veiklą ir nauda yra kur kas didesnė, nei jis gali įsivaizduoti.
„Drąsinu žmones, kurie dar abejoja dėl savanorystės, leistis į šį nuotykį – dovanoti savo laiką ir dėmesį kitiems. Galiu patvirtinti, kad netrukus pastebėsite – gaunate kur kas daugiau, nei galėjote pagalvoti“, – neabejoja M.Žičkutė-Lindžienė.
Savanoriaujantis žmogus įprasmina savo laiką, taip pat turi galimybę išmokti ir patirti naujų dalykų.
J.Šmigelskaitė sako pastebinti, kad savanorystė Lietuvoje populiarėja. Jos nuomone, jauniems žmonėms lengviau ateiti savanoriauti į įvairias nevyriausybines organizacijas. „Savanorystė visuomenei leidžia patirti bendrystės džiaugsmą ir suteikia prasmingo suvokimo, kaip esame vieni kitiems reikalingi“, – priduria M.Žičkutė-Lindžienė.
J.Šmigelskaitė atvira – savanoriaudama yra patyrusi ir perdegimo akimirkų, bet ji tai įvardija kaip dar vieną naudingą patirtį. Ji net buvo atsitraukusi nuo savanoriškų veiklų – tiesiog reikėjo kelerių metų poilsiui. Pasak Jolitos, taip nutiko ne dėl žmonių, kuriems ji padėdavo, o dėl pačios ypatybių.
„Kuo ilgiau buvau Caritas bendruomenėje, tuo labiau mokiausi daryti tik tiek, kiek pati galiu, nes jėgų išeikvojimas ir buvo todėl, kad norėjau padaryti tai, kas neįmanoma. Savanorystės metu dažnai pakanka tik būti šalia“, – patirtimi dalijasi Jolita. Jai konkretus rezultatas niekada nebuvo toks svarbus, kaip tiesiog buvimas šalia žmogaus, jo paraginimas, padrąsinimas. „Reikia būti šalia žmonių, kuriems reikalinga pagalba“, – įsitikinusi J.Šmigelskaitė.
Dalytis patirtimi ir mokytis
Labiausiai savanorystės laikotarpiu Jolitai įsiminė tie Caritas renginiai, kuriuose ji galėjo susitikti su tokiais pačiais žmonėmis, kaip ji, – kitais savanoriais, pajausti su jais bendrystę, dalytis patirtimi, mokytis.
Savanorio indėlis į organizacijos veiklą yra kur kas didesnis, nei jis gali įsivaizduoti. (Jolitos Šmigelskaitės asmeninio archyvo nuotr.)
Daugiau kaip dešimtmetį savanoriaujanti J.Šmigelskaitė neplanuoja palikti Caritas bendruomenės ir savanorystės. „Tai – labai didelė mano gyvenimo dalis“, – prisipažįsta ji.
„Kauno arkivyskupijos Caritas organizacijoje tikriausiai svarbu paminėti ne patį savanorių skaičių, tačiau sukuriamą pridėtinę vertę sunkiose situacijose. Dauguma bendruomeninių iniciatyvų, veiklų ir pagalba remiasi savanoriškais pagrindais, kas sudarytų ne mažiau 90 proc. bendruomeninio Carito atliktų darbų“, – savanorių indėlį primena M.Žičkutė-Lindžienė.
Naujausi komentarai