Kauniečių šaknys pagal mamos liniją – Utenos rajone. Šeimos geneologiniame medyje, kuris siekia 1695 m., spalvingos biografijos – nuo kaimo pribuvėjų, vaistininkų, tarėjų, kariškių, tarnavusių laive "Smetona", iki mokytojų, kunigų, yra net ir  šlakelis Radvilų kraujo. Tiesa, nei vaikai, nei šeima to nesureikšmina. Jie labiau džiaugiasi vieni kitais – gyvaisiais ir stengiasi visais įmanomais būdais išsaugoto atminimą tų, kurie jau išėjo. Kas sykį, nuvykus į Vyžuonas, šeima grįžta su dar viena istorija ar prisiminimais, išgirstais iš senelių Jono ir Genės Grudzinskų.

Pagarba aplinkiniams

Atvykę studijuoti į Kauną Edita "iš pa Utenas" ir panevėžietis Donatas Kiznis sukūrė šeimą ir pasiliko Kaune. Netrukus apsigyveno Benediktinių vienuolyno pašonėje esančiame name, kur tęsia ir kuria gražią ir turtingą giminės istoriją.

"Šeima, kol nenukeliavome anapilin, pati brangiausia ir pati saugiausia vieta po dangaus skliautu. Jei kur ir verta investuoti šioje Žemėje, tai į santykius. Kai kūriausi biure, nežinia iš kur išdygo žmogelis Borisas, kuris ėmėsi vyriškos iniciatyvos: pakeitė skilusį lango stiklą, iš trečio aukšto virvėmis nuleido lovą, netilpusią pro duris, ir užtempė į antrame aukšte esantį mano kambarėlį, net ją paklojo. Norėjau atsidėkoti, nes jaučiausi skolinga. O jis atsakė, kad mes vieni kitiems nieko neskolingi – tik meilę. Šie jo žodžiai – esminiai kalbant ne tik apie santykius šeimoje, bet ir į santykį su supančiu pasauliu", – pasakoja E.Grudzinskaitė-Kiznienė.

Kalbėdama apie tradicijų svarbą šeimoje, apie kartų santykius, pašnekovė teigia, kad meilė ir yra pirmapradė bei svarbiausia tradicija, kurią turime išsaugoti, o jei nepaveldėjome – ją sukurti.

"Mūsų šeimoje savaime suprantama, kad visi žmonės yra lygūs ir vienodai verti mūsų dėmesio bei pagarbos. Mamos Genės močiutė buvo kaimo pribuvėja. Jai gimimas buvo kasdienybė. Tačiau ji labai aiškiai suvokė, kokia begalinė yra kiekvieno žmogaus vertė. Tėvo tėvas – mokytojas Jonas Grudzinskas, būdamas kaimo šviesuoliu, vadinamas ponu Mokytoju, kiekvieną girtuoklėlį namo parvesdavo, kiekvienam sutiktam nusišypsodavo ir ne vieną iš nusiminimo savo giedra šypsena ištraukdavo. Ir Nojus su Gertrūda niekada nevertina žmonių nei pagal turtus, nei pagal padėtį. Gertrūda sykį net paskolino savo maudymosi kostiumėlį bendraklasei, kuri jo neturi. "Mama, bet aš skolinsiu tą naują, gražesnį, nes kaipgi žmogui duosi seną", – prisimena dukros žodžius Edita.

Vasaros kaimo ritmu

Edita su pusbroliais ir pusseserėmis vasaras leisdavo Tauragno pakrantėje, pas mamos tėvus. Rečiau, bet aplankydavo ir tėvo tėviškę – Vyžuonas. Užtat vaikai Nojus ir Gertrūda savo vaikystės prisiminimus pins iš Vyžuonų.

Čia, padedamas močiutės Genės, Nojus išmoko važiuoti dviračiu. Tėvams neužteko kantrybės. Šie krito nelygioje kovoje bandydami išaiškinti vaikui, kad nepakanka sėdėti ant dviračio ir minti pedalus. Nojus mindamas nežiūrėdavo į kelią, žvalgydavosi į šalis. "Pamenu, kaip ragana ilgu sijonu laksčiau iš paskos laikydama dviratį kasdien kone savaitę, kol Nojus galiausiai suprato, kaip išlaikyti pusiausvyrą", – kvatodama prisimena G.Grudzinskienė.

Vyžuonų sodyboje, nugvelbęs senelio Jono įrankius, Nojus išbandė save sumanęs vyriškų darbų: į nupjautą cilindro formos medienos gabalą įkalęs vinį sumeistravo dezodorantą, iš dailylentės ir vielos – radijo imtuvą su antena.

"Čia jau mano genai, – didžiuodamasis sakė J.Grudzinskas. – Ir aš, būdamas vaikas, pilnas paloves prigrūsdavau visokių gelžgalių ir detalių. Nuolat ką nors konstruodavau, buvau net dvivamzdį šautuvą pasidaręs."

Tiesa, įpročio kaupti visokius varžteliais ir sraigtelius, neatsikratė iki šiol. "A maš kadu prisraiks", – tarmiškai sakė Jonas. Žmona, supratusi, kad šios vyro aistros neužgesins, paskyrė vieną sekcijos dalį turtams susidėti.

Gertrūdos kaime praleisto laiko stažas kuklesnis nei Nojaus. Mat su kiekvienu saulėlydžiu mergaitę užplūsdavo namų ir tėvų ilgesys. Tačiau kaimo ritmas jai nesvetimas. Rytais, vos išlipusi iš lovos, dar per rasą ji bėga į daržą nusiskinti braškių, paskui visą dieną bando močiutės kantrybę sekiodama iš paskos kaip katytė Pusė. Vadinama sena galva, Gertrūda komentuoja viską aplinkui. Sykį, nusiskynusi pomidorą iš šiltnamio, paklausė: "Močiute, ar plautas? Gal tu paragauk, vis tiek tu pirma mirsi", – kone iki ašarų visus prajuokino mažoji.

Paveldėta knygų trauka

"Kiek save atsimenu, knyga buvo pirmasis žaislas. Skaitydavome visur – ir ant šieno kupetos, ir po senelių beržais, ir vėsioje kamaroje virškindami sočius kaimiškus pietus. Ko jau ko, bet knygų lentynose netrūko, o naujos knygos atkeliavimas į lentyną visuomet būdavo įvykis. O kur dar visas senelio mokytojo J.Grudzinsko palikimas!" – sako Edita.

Senelis mokytojas Jonas taip pat sirgo skaitymu. Jis nemėgo prabangos, netroško garbės ar turtų. Didelę dalį algos knygoms išleisdavo. Vieną viduržiemį jis grįžo iš Utenos nenusipirkęs cukraus. Vietoj jo parsivežė ką tik Alekso Churgino išverstą H.V.Longfellow knygą "Hiavatos giesmė". Užėjęs į kieno nors namus nuliūsdavo, jei ten nerasdavo knygų lentynos. Nešdavo į tokius namus knygas ir būdavo nepaprastai laimingas, jei žmogus pradėdavo skaityti.

Nojus ir Gertrūda, nors ir atstovauja mobiliųjų naudotojų kartai, taip pat skaito knygas, ir tik popierines. "Popierinės turi kvapą, be to, ją gali pasidėti į lentyną. Skaitymas – didžiulis malonumas. Kiekviena knyga – skirtinga istorija, kuri padeda surasti atsakymus. Išgyvendami knygų istorijas, pamatome savo klaidas, pasimokome iš svetimų", – sako jaunuolis.

Kai gimė pirmasis anūkas, senelis Jonas džiaugėsi, kad bus kam palikimą perduoti – ir knygas, ir išmintį. Atrodo, senelių lūkesčiai pasiteisino. "Tada, dar ankstyvoje vaikystėje, išgirsti senelių žodžiai man dabar tikra vertybė. Jie man – kaip moralinis kompasas. Dažnai pagalvoju, kaip, susiklosčius vienai ar kitai situacijai, pasielgtų seneliai. Ėmiau net ir keltis su saule. Nusižiūrėjau nuo senelių. Tikrai diena tuomet gerokai ilgesnė", – sako Nojus.

"Esu nepaprastai dėkinga savo tėvams, kad jie dovanojo ir savo laiką, ir vaikystę mūsų vaikams. Gal dabar vaikai tai priima kaip savaime suprantamą, natūralų dalyką, bet, neabejoju, jiems užaugus, senelių sodyba bus ta vieta, į kurią mintimis jie grįš ir grįš", – įsitikinusi Nojaus ir Gertrūdos mama.

Rankdarbiai – nuo mažumės

Visos giminės močiutės ir promočiutės verpė, audė, siuvo, siuvinėjo. Iki šiol šeima saugo šias brangenybes. Beje, noras išbandyti siuvėjos amatą šeimos moterims tradiciškai prabunda labai anksti. Močiutė Genė, dar būdama pradinukė, sukarpė mamos suknelės audinį, norėdama pasipuošti kaspinais. Dukra Edita atsilygino jai už vaikystės aistrą siūti sukarpiusi rausvą mamos perkelinį audinį, bandydama pasisiūti palaidinę, būdama ketvirtokė.

Tradicijų nenutraukė ir Gertrūda: iš mamos spintos slapčiomis paėmusi audinį, taip pat kūrybingai jį sunaudojo, pasinaudodama žirklėmis.

Edita tęsia ir giminės moterų tradiciją siuvinėti. "Vieną darbą išsiuvinėjau besilaukdama sūnaus, kitą – dukros, dabar siuvinėju Dievo motinos ikoną. Na, bet čia jau gyvenimo projektas, darbo – iki senatvės. Siuvinėjimas man – didžiausias malonumas po žvejybos. Sulendi į dygsnius ir pasaulis prapuola. Net ir vaikai, regis, kažkur išnyksta. Jei siuvinėju – šventa. Visi namai tarsi prityla. Nors niekieno to neprašau", – pasakojo E.Grudzinskaitė-Kiznienė.

Įkvepia ir tai, kad vaikai vertina mamos sukurtus darbus. Vos pradėjusi lankyti mokyklą Gertūda su broliu jau dalijosi palikimą: "Kai mama numirs, man bus arklys, o tau – drugeliai."

Šeimoje neapsieinama be muzikos. Kas klauso, kas groja, bet savaip muzikuoja visi. Protėviai taip pat buvo muzikalūs: senelis mokytojas Jonas grojo mandolina ir klausydavosi muzikos "Odeono" firmos gramofonu.

"Jis atidarydavo juodo ąžuolo dėžę, ilgai sukdavo džeržgiančią spyruoklę žalvarine rankena. Uždėdavo juodą blizgančią plokštelę. Gramofonas sukosėdavo ir iš jo gelmių pasklisdavo  graudus Oginskio polonezas", – prisiminimuose apie tėvą rašo sūnus rašytojas Leonardas Grudzinskas.

Be dainos neapsieidavo ir močiutės Genės šeima. Daina skambėdavo ir pradalgėje, ir vartant šieną, ir audžiant ar verpiant. O vakarais, vėsioje kamaroje, močiutė giedodavo giesmes ir poteriaudavo.

Beje, anūkai buvo mintinai išmokę formulę: "Myžt, poterių ir gult." Šis kodas persikėlė ir į Benediktinių gatvę.

Šventė – šventa

Šventė šioje šeimoje nuo protėvių laikų buvo tapatinama su susitikimu, bendravimu, balta staltiese, su paties skaniausio maisto paruošimu, namų švara ir gėlėmis, bet niekada su dovanomis. Vyrai visuomet apsirengia baltus marškinius, nesvarbu, kad šventė – tik šeimos rate.

Ir Gertrūda su Nojumi užaugo turėdami tokį patį šventės pajautimą. Jei į namus užsuka koks artimesnis žmogus, vaikai išsyk persirengia, pasitempia, o Gertrūda atbėga su uždegta žvakele. Tai šventės ženklas. O svečias namuose – visada šventė.

Šventės kūrimas šeimoje niekada nebuvo tik moters rūpestis. Žinoma, ir močiutės, ir mamos buvo tos, kurios glostė artimųjų širdis per skrandį, tačiau kuriant šventę prisidėdavo visi: švarindami namus, dėliodami indus ant stalo ar bėgdami į parduotuvę. Džiugu, kad moterų triūsą įvertina ir šeimos vyrai. Jie ne tik formaliai padėkoja, bet iš tiesų vertina sukurtą šventę.

"Besikartojanti metai iš metų mūsų visų bendra ruoša prieš visas šventes man yra mieliausia ir šeimyniškiausia tradicija. Vaikai, besitvarkantys stalčius, savo kambarį, knygas, sąsiuvinius, žmona – virtuvėje, netvarka, miltai, puodai, produktai ant darbastalių iki išnaktų. Ir galiausiai – šventė prie švaria šventine staltiese papuošto stalo. Vaikai pasipuošę, pakylėti, laimingi. Kalbamės sėdėdami prie bendro stalo. Būname kartu. Tai man svarbiausia", – sako tėtis Donatas Kiznis.

Suvokti gyvenimą kaip poeziją

Bendrystė su gamta – dar viena savybė, keliaujanti iš kartos į kartą. Šeimoje – begalinė pagarba kiekvienam gyvam padarėliui. Tiek senelių sode Vyžuonose, tiek Kaune, Benediktinių gatvėje, senelio Jono meistrautuose inkiluose kiekvieną pavasarį švilpauja būriai varnėnų, o senelio sukonstruotuose vėjo malūnėliuose sukasi vėjas.

"Gamtoje išgyvenu tokias patirtis, kad kartais net baiminuosi, ar tai normalu. Atrodo, tarsi mano gyslomis tekėtų ne kraujas, o sula. Miestas man – tarsi bausmė. Kuria, žinoma, pati nusibaudžiau. Buvo laikas, kai vyras Donatas kalbino gyventi kaime, bet tuo metu man atrodė neįmanoma suderinti darbo ir gyvenimo vienkiemyje. Tačiau, jei tik Dievas laimins, netrukus šią klaidą ištaisysime, – sako Edita. – Nojus ir Gertrūda – taip pat gamtos vaikai. Nuo mažens zirzė prašydami važiuoti gyventi į kaimą, miestą vadindami nesąmone. Tik perskaičiusi senelių ir prosenelių laiškus supratau, kad viskas su mumis visais gerai."

Senelis mokytojas J.Grudzinskas, o ir visi giminaičiai, savo laiškuose vieni kitiems pripynę nuostabiausių poetizmų, kur pusė laiškų, skirta aprašymui, kaip kvepia palangėje pražydęs jazminas ar kaip, patvinus Vyžuonai, per užtvanką urduliais krenta vanduo į sietuvą, šniokšdamas ir putodamas, apie tai, kaip skleidžiasi šokoladiniai pumpurai ir kaip ant kiekvieno jų snapelio kabo rasos lašas.

Padovanojęs sūnui knygą gimimo dienos proga, tėvas mokytojas Jonas, užrašė: "Gyvenimo ir visos aplinkos poetinis suvokimas – didžiausia dovana, atitekusi mums iš vaikystės. Jeigu žmogus per ilgus gyvenimo metus nepraras šios dovanos, tai jis taps pats laimingiausias pasaulyje."