Žmones artina bėdos

Jau ketvirtą savaitę besitęsiantis visuotinis karantinas ir toliau diktuoja savo sąlygas. Pasivaikščiojimus fizinėse parduotuvėse žmonėms pakeitė virtualūs apsipirkimai. Kavines ir prabangius restoranus – lėkštė naminių virtinukų grietinės padaže ir vanile kvepiantis pyragas. Parsitempę darbo kompiuterius, vietas prie asmeninių stacionariųjų suaugusieji užleido savo vaikams, bandantiems perprasti nuotolinio mokymo vingrybes. Atsirado laiko knygoms, stalo žaidimams, rankdarbiams, mankštai ir meditacijai. Visuotinis karantinas ne tik sulėtino gyvenimo tempą, bet ir atskleidė lietuvių gebėjimą telktis nelaimės akivaizdoje. Vieni gamina apsaugos priemones ir veža jas į gydymo įstaigas medikams, kiti rūpinasi ne tik savo seneliais, bet ir šalia gyvenančiais garbaus amžiaus ar neįgaliais kaimynais. Lauke vedžioja jų keturkojus, atneša maisto produktų ir vaistų.

Dar prieš savaitę 86-erių Regina Klemaitė manė, kad tokios iniciatyvos – iš piršto laužtos istorijos. Tačiau praėjusio penktadienio įvykiai senolei grąžino pasitikėjimą žmonių gerumu.

"Kol bus tokių geradarių – pasaulis nenustos suktis", – viltingai atsiduso dienraščio skaitytoja.

Kol bus tokių geradarių – pasaulis nenustos suktis.

Padėjo vaistininkė

Kovo 23 d. šeimos daktarė pensininkei išrašė elektroninį receptą. Deja, kelias iki artimiausios vaistinės senolei tapo dideliu iššūkiu.

"Man atlikta abiejų klubų sąnarių persodinimo operacija. Be to, rugsėjį patyriau sunkią traumą, vos judu. Prašiau socialinės darbuotojos pagalbos, bet, panašu, manęs ji neišgirdo", – keliolika dienų gyvenusi be vaistų, skirtų kraujospūdžiui ir pulsui kontroliuoti, R.Klemaitė buvo pasiryžusi laukti karantino pabaigos.

Laimei, to neprireikė. Netikėtas balandžio 3-iosios vidudienio skambutis išsprendė ponios Reginos problemą – pamačiusi, kad senolė jau beveik dvi savaites neatsiima gyvybiškai svarbių medikamentų, Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinyje esančios vaistinės darbuotoja nusprendė pasiteirauti, ar ligonei nereikia pagalbos.

"Pasakiau jai tą patį, ką ir jums, – kad sunkiai vaikštau, iki vaistinės bijau eiti ir dėl skaudančių kojų, ir dėl koronaviruso, kuris mano amžiaus žmonėms kelia didžiausią pavojų, – senolė negalėjo atsistebėti, kad, išklausiusi ją, vaistininkė ne tik pasisiūlė po darbo atvežti vaistų, bet ir pasiteiravo, ko šiai dar reikėtų. – Pasakiau, kad ir žuvies taukai senokai baigėsi, ir vitamino C neturiu, ir kalio su B grupės vitaminais reikėtų."

Vakarop vaistininkė prie senolės durų stovėjo su maišeliu vaistų ir kitų papildų, skirtų imunitetui stiprinti, o sužinojusi, kad moteriai beliko vos keli grynieji kišenėje, padovanojo lininę daugkartinę veido kaukę, kad eidama iki bankomato ji jaustųsi bent kiek saugesnė.

Velykos – be dukros

Vengdama ilgo kontakto, vaistininkė prie Reginos durų ilgai neužtruko – padavusi krepšelį su didele nuolaida ir palinkėjusi sveikatos, moteris pamojo ranka.

"Paprašiau prisistatyti, todėl dabar žinau, kad mano geradarės vardas Vida Banionienė", – senolė iki šiol negalėjo atsitokėti, kad nepažįstamą žmogų sujaudino jos likimas. Dabar Regina rami, nes turimų vaistų jai pakaks ilgesniam laikui.

"Tikiuosi, karantinas baigsis greičiau, nei jų pritrūksiu", – nepaisant nūdienos realijų, kurias seka žinių laidose, Regina stengėsi neprarasti optimizmo. Senolė džiaugiasi vis dažniau pasirodančiais saulės spinduliais ir už lango pumpurus kraunančiais medžiais. Galvoja Regina ir apie Velykas, ir savo 87-ąjį gimtadienį, kurį šiemet sutiks visiškai viena – Anglijoje jau beveik dvidešimt metų gyvenanti dukra dėl karantino privalėjo atšaukti balandį suplanuotą kelionę pas mamą.

"Dar nežinau, kaip atrodys Velykų stalas. Turiu kaimynę pirmame aukšte, ji naudojasi internetu ir retsykiais pasiūlo prisijungti prie jos pirkinių užsakymų. Vieną kartą paprašiau mineralinio vandens pakuotės, kitą kartą – kiaušinių. Taip ir tempiu", – senolė dėkojo visiems geros valios žmonėms ir meldė, kad šalis greičiau išsivaduotų iš viruso gniaužtų.

Padeda senoliams

Su Reginos gelbėtoja, deja, nepavyko susitikti – po sunkios savaitės atgal į Kauno miesto poliklinikos Šančių padalinyje esančią vaistinę vedėja V.Banionienė grįš tik po Velykų. Anksčiau dirbusios poroje, dabar vaistininkės prie langelio stovi po vieną. Dėl saugumo, bet ne dėl sumažėjusių pirkėjų srautų. Pastarieji, esą nepasikeitė. Žmonėms reikia ne tik medicininių priemonių, nereceptinių vaistų, vitaminų ar maisto papildų imunitetui stiprinti, bet ir apsaugos priemonių: dezinfekantų, pirštinių, veido kaukių.

"Darbo turime pakankamai", – V.Banionienės kolegė pasakojo, kad dabar jos rūpinasi net tik visais atėjusiais į vaistinę, bet ir tais, kuriems karantino metu pastaroji nepasiekiama.

Moterys kasdien sėda prie kompiuterio ir skaičiuoja senolius, kurie laiku neatsiėmė jiems paskirtų vaistų.

"Skambiname ir klausiame, ar vietoje jų negali ateiti artimieji, draugai, kaimynai, socialiniai darbuotojai, jei tokie užsuka į namus", – vaistininkė pasakojo, kad bent kelis kartus telefono ragelyje išgirdo nejaukią tylą, todėl pagalbos ranką tiesė pačios.