Iškilmingai įšventintas naujasis Kauno sentikių bendruomenės dvasinis vadovas, 30-metis Sergejus Krasnopiorovas, tapo šeštuoju tokiu dvasininku per šimtą metų.
Suaukojo parapijiečiai
Pernai Lietuvos sentikių bendruomenė patyrė didžiulį sukrėtimą. Supleškėjo vienintelių jų maldos namų Kaune – Šv.Nikolajaus Stebukladario cerkvės stogas, pastate buvusios vertybės. Apdegė altorius, šimtametės knygos, originalios XIX a. menančios ikonos.
Ir visa tai po to, kai buvo baigta septynerius metus trukusi cerkvės rekonstrukcija. Didžiąją dalį jai reikalingų lėšų suaukojo parapijiečiai.
"Gaisras atnešė didžiulių nuostolių, tačiau jis labai suvienijo sentikių bendruomenę", – nelaimėje bandė įžvelgti ir šviesiąją pusę Kauno sentikių religinis vadovas S.Krasnopiorovas.
Visų pastangomis cerkvė, kuri yra vertingas kultūros paveldo objektas, netrukus vėl atgijo. Vieni parapijiečiai padėjo tvarkyti gaisravietę, kiti prisidėjo patarimais ar finansine parama.
Su kitais nekonkuruoja
Kauno regione gyvena apie 6 tūkst. sentikių. Per metus išpažinties ateina apie 1,5 tūkst. žmonių. Sekmadieniais į pamaldas susirenka apie 100 žmonių.
"Su kitomis religijomis nekonkuruojame. Tiesiog reikia mokyti savo vaikus, savo pavyzdžiu kitus užkrėsti. Bet galų gale kiekvienas pasirenka tai, ko jam labiausiai reikia, ir kada reikia", – įsitikinęs S.Krasnopiorovas.
Jis teigė, kad religinių bendruomenių, bažnyčių gausa yra sveikintinas dalykas. "Žmonės yra skirtingi, skirtingų požiūrių ir poreikių. Pas mus apsilanko ne tik architektūra besidomintys turistai. Užsuka pasimelsti ir mieste besisvečiuojantys sentikiai", – pastebėjo pašnekovas.
Daug krikštynų, mažai vestuvių
Anot jo, dažniausiai cerkvėje galima sutikti besimeldžiančių vyresnio amžiaus žmonių. Gal todėl, kad, bėgant metams, keičiasi prioritetai, imama ieškoti amžinųjų vertybių, pavargstama nuo skubėjimo ir vienadienių dalykų, svarstė dvasininkas.
Be to, daug jaunų žmonių išvykę į užsienį. Jaunimas į sentikių maldos namus plūstelėja vasarą. "Atšilus orui sulaukiame daug jaunų porų, norinčių pas mus pakrikštyti savo vaikus. Vasarą lankydamiesi gimtinėje ateina atlikti ir išpažinties", – džiaugėsi šventikas.
Pavyzdžiui, prieš dvi savaites Šv.Nikolajaus Stebukladario cerkvėje savo atžalas krikštijo dvi Londone gyvenančių kauniečių šeimos, dar vienos tokios krikštynos vyks rytoj.
Jeigu daug švenčiama krikštynų, daug turėtų vykti ir vestuvių? "Tuokiame mažokai porų", – nustebino S.Krasnopiorovas.
Mat negalima palaiminti santuokos, jei tik vienas iš poros išpažįsta sentikystę. Taisyklių ir per amžius išsaugotų tradicijų reikia laikytis.
"Kartais ilgainiui kuris nors sutuoktinis perima kito tikėjimą, tad kartais sentikių bendruomenė sumažėja, kartais padidėja. Žmogus pats turi priimti sprendimą", – įsitikinęs dvasininkas. Tačiau, jo nuomone, šeima yra tvirčiausia, kai abu sutuoktiniai – to paties tikėjimo. Tuomet tėvai ir vaikai drauge gali nuoširdžiai švęsti šventes, kyla mažiau problemų dėl vaikų dvasinio ugdymo.
"Šeimos stiprybė – meilė ir tikėjimas. Tikėjimas Dievo ir savo pasirinktu žmogumi", – mano S.Krasnopiorovas, į kurį parapijiečiai neretai kreipiasi ir dėl gyvenimiškų problemų. Daugiausia – dėl santykių su sutuoktiniu, vaikais.
Jaudinosi ir graudinosi
"Tai vienas didžiausių ir svarbiausių įvykių mano gyvenime", – prisiminė prieš savaitę vykusį savo įšventinimą į Kauno sentikių bendruomenės dvasinius vadovus S.Krasnopiorovas. Jis neslėpė, kad prieš ceremoniją labai jaudinosi, jos metu buvo ir susigraudinęs.
Šventė prasidėjo anksti ryte. Po beveik šešias valandas trukusių maldų jį palaimino iškilmėse dalyvavę Rusijos, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos sentikių bendruomenių dvasiniai vadovai.
Šv.Nikolajaus Stebukladario cerkvėje S.Krasnopiorovas su žmona Arianda šeimininkauja jau dvejus metus. Nuo to laiko, kai mirė ankstesnis vadovas Joanas Fiodorovas.
Jis jau seniai S.Krasnopiorovą buvo pasirinkęs savo įpėdiniu, tačiau tam turėjo pritarti Lietuvos sentikių dvasinis lyderis ir parapijiečiai. Be to, dvasiniu vadovu galima tapti ne anksčiau nei sulaukus 30 metų. Reikalingas ir atitinkamas išsilavinimas.
Beje, šioje cerkvėje į dvasinius vadovus prieš 40 metų buvo įšventintas Rusijos sentikių dvasinis vadovas Olegas Ivanovičius Rozanovas. Tuo metu Kaune buvo pasaulio sentikių dvasinis centras, nes čia gyveno ir dirbo dvasinės komisijos pirmininkas.
Vilnietis Kauno patriotas
Iki atsikraustydamas į Kauną S.Krasnopiorovas gyveno Vilniuje. Ten pradėjo savo kaip dvasininko kelią, susipažino su būsima žmona Arianda, vedė. Ten gimė pirmasis sūnus Pėtras, kuriam dabar – 3,5 metų. Antrasis – Artemijus pasaulį išvydo Krasnopiorovams gyvenant jau Kaune. Berniukui tuoj bus pusantrų metų.
Ar norėjo dirbti Kaune? Kaip žymioji Kauno ir Vilniaus priešprieša? "Visada sirgdavau už Kauno "Žalgirį", – nusijuokė dvasininkas, šeimą sukūręs po ketverių metų draugystės. Su septyneriais metais jaunesne Arianda susipažino, kai ji dar buvo vaikas. Draugauti pradėjo, kai jai buvo septyniolika.
Kaip žmona reagavo į persikraustymą? "Normaliai. Ji žinojo, už ko išteka. Be to, kalbos apie persikėlimą sklandė jau seniai", – gyvenamosios vietos pakeitimo nesureikšmino S.Krasnopiorovas.
Labiausiai jis pasiilgsta Vilniuje likusių draugų ir tėvų. Kol gyveno sostinėje, jie padėjo prižiūrėti pirmagimį Pėtrą.
Bėgdavo iš pamokų
S.Krasnopiorovas pasakojo, kad religingumą paveldėjo ne iš tėvų, o iš senelio. Su juo vaikystėje dažnai ir eidavo į cerkvę. Joje itin dažnas svečias buvo maždaug nuo dešimties metų.
"Net ir iš pamokų mokykloje pabėgdavau, kad galėčiau patarnauti per Mišias. Negaliu paaiškinti, kuo mane traukė bažnyčia. Jutau, kad ten mano vieta", – prisiminė dvasininkas.
Bažnyčioje jo pareigos buvo sustatyti žvakes, taip pat skaitydavo psalmes, kanonus. Pradėjęs lankyti bažnyčios chorą tapo vienu jo vedlių.
Būdamas 21-ų sulaukė įšventinimo į dvasininkus. Prieš dvejus metus baigė Rygos Grebenščikovo dvasinę mokyklą. Ji yra vienintelė mokykla pasaulyje, rengianti sentikių dvasininkus. "Mokėmės ir anglų kalbos, ir filosofijos, ir religinių dalykų", – pasakojo sentikis. Jo mokslai truko trejus metus, nes tuo metu jau buvo praktikuojantis dvasininkas.
Išsaugoję senąsias apeigas
Sentikybė yra savita rusų stačiatikybės atmaina, išsaugojusi senąsias religines tradicijas ir apeigas.
Ji atsirado atsiskyrus bažnyčioms ir religinėms bendruomenėms, nepripažinusioms XVII a. rusų Stačiatikių bažnyčioje patriarcho Nikono įvykdytos reformos.
Naujausi komentarai