Priešistorė labai standartinė – išėjau į mišką Kleboniškyje, Kauno r., su fotoaparatu neplanuodamas nei fotografuoti konkrečių paukščių rūšių atstovų, nei sėdėti užsimaskavęs ar laukti pasirodant žvėrių.

Paprastai gyvūnai tave pamato ar kitaip pajaučia pirmi, tuomet pradeda bėgti (skristi) ir tik tada pats juos pamatai. Taip atsitiko ir šį kartą, beveik iš karto įžengus į mišką – broviausi per tankų mišką su fotoaparatu ant trikojo, todėl sukėliau nemažai triukšmo, išbaidžiau tris stirnas.

Pravaikščiojęs pusę dienos be jokių rimtesnių rezultatų vis tiek buvau laimingas, nes oras buvo puikus, prisiklausiau, prisižiūrėjau visokios smulkmės iš paukščių pasaulio. Eidamas gražiu, nebrandžiu (tokį jau beveik visur iškirto) mišku, pastebėjau judesį. Šį kartą aš buvau greitesnis, nei anas akylesnis.

Iš lėto pastačiau trikojį su fotoaparatu ir pažiūrėjau pro vaizdo ieškiklį. Šerniukas! Labai apsidžiaugiau, nes supratau, kad tai puiki proga geroms nuotraukoms, kol tas nieko nemato. Bet kartu labai nerimavau ir dėl suaugusiųjų, nes labai nenorėčiau atsidurti tarp suaugusios šernės ir jos vaiko.

Apsidairydamas vis tiek bandžiau fotografuoti ir filmuoti. Fotografuoti situacija buvo labai prasta, nes stovėjau tiesiai priešais ryškią saulę, o kadangi žvėrelis mažas, tai vis kažkas užstodavo, be to, jis nė sekundę nenustodavo darbuotis knysle.

Gerų kadrų taip ir nepadariau, bet tai nesvarbu... Man rodėsi vis labiau nenormalu, kad prie šerniuko neateina nė vienas – nei suaugęs, nei jaunas žvėrelis. Taip gamtoje nebūna, tokio amžiaus šerniukai po vieną niekada nelieka. Džiaugsmą vis labiau keitė nerimas, ypač po to, kai pamačiau,jog šerniukas keistai striksi, šlubuoja. Netrukus įžiūrėjau, kad viena priekinių kojyčių tabaluoja. Ji buvo beveik nuplėšta. Gražūs nuotykiai pavirto į šlykštų siaubo trilerį. Mintyse pradėjau dėlioti dėlionę. Matyt, šerniukui "pasisekė" išgyventi dvikojų paspęstą pasalą, kurios metu jį tik kliudė kulkos, o jo šeimynos mėsytė, ko gero, jau guli labaratorijoj.

Tapo aišku – šerniukas čia yra vienas. Fotografuoti jau nesinorėjo, nustojau slapstytis. Žvėrelis mane pastebėjo, bet jis buvo dar per mažas ir per kvailas, kad deramai reaguotų į pavojus – tik žiūrėjo į mane, bet nelabai suprato, kas aš toks. Aš vis dar buvau atsitūpęs, tai toks kupstas jį mažai gąsdino. Striksėdamas ant trijų kojyčių truputį pabėgėjo į šoną, paskui aš prisėlinau dar arčiau, o jis vėl manęs nematė. Dar kiek paaręs žemę jis vėl į mane žiūrėjo, gal labiau į objektyvą, bet tai jį mažai veikė.

Taip su juo draugavau daugiau kaip 20 min. Vėliau jis patraukė į šalimais esantį šabakštyną, tad maniau, kad daugiau jo ir nepamatysiu, bet po kelių minučių vėl išvydau po eglute kažką knisant. Nutariau jo netrukdyti ir tyliai atsitraukiau. Daugiau jo nemačiau. Fotografuoti daugiau nesinorėjo, jaučiausi bjauriai.

Išėjimas į gamtą turėtų būti kaip terapija, po kurios pasiilsi dvasiškai, bet kuo toliau, tuo baisiau man ten eiti. Su žmonių žudomais gyvūnais dažnai nesusiduriu, bet kai naujai išnaikintos jų buveinės jau tapo norma ir kai kiekvienais metais jų randi vis mažiau, kiekviena nauja kirtavietė darosi vis baisesnė. Tada apima baimė, nebedrįsti įžengti į mišką, bijai ir vėl rasti naują iškirstų šimtamečių medžių dykvietę arba vieną dieną ateiti ir jau nieko neberasti.