Gediminas Pašvenskas – jaunas skulptorius, savo kūryboje aštriu žvilgsiu žvelgiantis į jį supančią aplinką. Darbuose nevengiantis ironijos ir minkšto pasišaipymo tiek iš savęs paties, tiek ir iš sutiktų gyvenimo pakeleivių.

Menininko kūriniuose darniai susijungia tradicinės skulptūrai naudojamos medžiagos (bronza, akmuo, granitas) su inovatyviais kompoziciniais sprendimais: gatavų (vadinamųjų "ready-made") objektų panaudojimu, seno ir naujo sugretinimu, skrupulingu skulptūrų išbaigimu. G.Pašvenskas kūrinius paįvairina medžio, stiklo invazijomis. Jaunas kūrėjas yra dalyvavęs grupinėse parodose Lenkijoje, surengęs keletą personalinių parodų Lietuvoje, tarp jų – ir gimtojo Kauno galerijose. Atokvėpio akimirką – pokalbis su dailininku apie kūrybos idėjas, formas ir perspektyvas.

– Kaip prasidėjo ir plėtojosi jūsų kūrybinis kelias?

– Kūrybinis kelias prasidėjo dar tada, kai mokykloje pradėjau lankyti pirmąsias dailės pamokas. Jų laukdavau labiausiai. Kurti man patiko, labai mėgau tapyti ir konstruoti. Šio pomėgio neatsisakiau iki pat mokyklos baigimo. Tik tada supratau, kad ir specialybės norėčiau susijusios su kūryba. Nusprendžiau stoti į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą studijuoti skulptūros. Po metus trukusių pasiruošimų stojamiesiems egzaminams – įstojau. Po ketverių metų – baigiau skulptūros bakalaurą.

– Kas labiausiai įsiminė studijuojant?

– Visada buvo didelis noras išbandyti vis kažką naujo, kartu – prisiliesti prie skirtingų medžiagų, idėjų įgyvendinimo ir išliekamosios vertės sukūrimo. Tikslas tapti skulptoriumi man buvo iššūkis. Mintis, kad ir pats gali daryti tai, ką prieš tai galėjai pamatyti tik muziejuose, knygose ar profesionalių menininkų parodose, tikrai stūmė į priekį. Artimiau susipažinęs su būsima aplinka, žmonėmis, pamatęs jų darbus, apsisprendžiau ir pats eiti šiuo keliu. Nuo pirmų studijų metų mokėmės šios srities subtilybių, su kiekviena užduotimi atrasdavome vis kažką naujo, formavome save kaip būsimus jaunus menininkus. Be pačių studijų, atmintyje išliko aplinka, buitis, kolegos ir smagiai praleistas laikas.

– Ką reiškia būti jaunu kūrėju šiuolaikiniame pasaulyje? Kokie veiksniai daro įtaką ar trukdo jaunam menininkui atrasti savo vietą po saule?

– Būti jaunu menininku man reiškia susidurti su realybe. Lietuvoje kuriančių menininkų daug, kiekvienam reikia atrasti savyje tai, kuo jis yra išskirtinis, kuo gali patraukti žiūrovų dėmesį. Pastangų ir darbo reikia įdėti nemažai: turi nuolat domėtis tuo, kas vyksta aplink tave, atsirinkti sau ir savo kūrybos procesui svarbius dalykus; susikurti sąlygas: darbo aplinką, įsigyti reikiamų įrankių ir visą reikalingą bagažą. Tačiau tam reikia laiko, pastangų, finansų ir galimybės save realizuoti, gaunant grįžtamąją naudą, o tai šiandien nėra taip lengva. Bet jei stovėsi vietoje – išvis nieko nebus.

– Ar inspiruoja kiti menininkai, jų kūryba? Kas jus domina – labiau šiuolaikinės meno tendencijos ar aktualesnis klasikinis menas?

– Taip, žinoma, visada atsiranda ar atrandi kažką, kas patinka. Dažniausiai tai – jaunieji menininkai, bendraamžiai. Tiesiog įdomu pamatyti, kokios kūrybinės temos yra aktualios šių dienų jaunam žmogui ir kaip jis jas sprendžia. Pats labiau prijaučiu šiuolaikiniam menui, nes tai – nevaržoma kūrybinė laisvė, į kurią gali įeiti viskas, – ir klasika.

– Kokios yra jūsų kūrybos temos? Kaip manai, kuo jos yra aktualios šiuolaikiniam žmogui?

– Esu stebėtojas, todėl ir didžioji dalis inspiracijų ateina iš aplinkos. Savo darbuose nevengiu ironijos, paradokso arba tiesiog pašaipiau pažvelgiu į situaciją. Negaliu nepaliesti žmogaus esminių bruožų. Nesistengiu žiūrovo apkrauti giliomis įžvalgomis ar egzistencinėmis temomis. Man svarbus kūrinio konceptualumas, tačiau dar svarbiau, kad jis būtų aiškiai perskaitomas kuo platesniam žiūrovų ratui.

– Meno kūrinys gimsta gerai apgalvojus, išvysčius idėją ar spontaniškai pasineriant į kūrybinį procesą? Koks yra pats skulptūros materializavimo procesas?

– Įvairiai. Kartais užtenka mažos užuominos, o kartais – tiesiog ne ta diena. Ne visada ir noro yra, juk ir nuo nuotaikos priklauso arba tiesiog nežinai, ko tiksliai pats nori. Visas kilusias idėjas stengiuosi užfiksuoti bloknote, tačiau kartais to nedarau sąmoningai, kad įsitikinčiau, kiek tai man yra svarbu ir ar ilgam man tas įstrigo galvoje. Kiekvieno kūrinio realizacijos kelias taip pat skirtingas. Nuo eskizo popieriaus lape iki galutinio išpildymo tenka prisiliesti prie skirtingų etapų: išbandyti įvairias technologijas, medžiagas, kartu vis papildant turimą žinių bagažą.

– Kūriniuose pirmenybę teikiate estetinei kūrinio raiškai ar juose svarbesnis konceptualusis pradas?

– Idėja visada svarbiausia. Jei mintis verta dėmesio – darbo procese visada atrasi būdų, kaip ir kokioje materijoje ar išraiškoje ją įamžinti. Pati estetika man svarbi. Jei kūrinio koncepcija reikalauja kruopštaus išbaigimo, tai turi būti atlikta iki galo.

– Ką apie jus pasako jūsų kūriniai? Ar juose yra biografinių elementų, ar jiems įtaką daro įgytos gyvenimiškos patirtys?

– Man patinka, kai pati situacija pribręsta būti pastebėta ir įgyvendinta. Kaip ir minėjau, man aktuali aplinka ir viskas, kas joje įvyksta. Kartais prisimintas įvykis ar sentimentas iš praeities tampa ta pradžia, kuri vėliau išsivysto į konkrečią temą arba galutinį darbą. Tikrai negaliu teigti, jog tai, ką darau šiuo metu, esu tikrasis aš ar nusistovėjęs mano kūrybinis bruožas. Visada norisi išbandyti vis kažką naujo, kas patiestų naujus pamatus kūrybiniams ieškojimams ateityje.

– Ar Lietuvoje pakanka vietos saviraiškai? Menininkai vis dažniau jungiasi į grupes, suvienydami skirtingas idėjas, gabumus.

– Manau, kad ne. Jauniems menininkams, kaip individualiems kūrėjams, sunku šiadien save realizuoti. Tam reikalingas didesnis valstybės dėmesys: skiriamos stipendijos, stažuotės, suteikiamos sąlygos kūrybai. Žinau, kad nemaža dalis architektų, dizainerių susiburia į grupes, nes jiems taip atsiranda didesnių galimybių kurti, tačiau skulptoriams toks susijungimas nelabai tinka. Kiekvienas labai individualus, turintis savo kūrybos braižą, savo temas ir dirbti grupėje būtų tikrai sunku.

– Kaip įsivaizduojate save ir savo kūrybą Lietuvos meno rinkoje, o gal taikotės į užsienio rinkas?

– Šiandien esu ir sava kūryba bandau užsiimti Lietuvoje. Visada pirma norisi išbandyti aplinką, kurioje viską pradėjai. Tai ir stengiuosi daryti, bet neišsižadu galimybės taikytis ir į užsienio rinkas. Manau, tai dabar būtina. Yra galimybė tai daryti internetu: jame daugybė tinklalapių, interneto galerijų, kuriose gali reklamuoti ir parduoti savo darbus, tačiau pravartu ir išvykti kitur, kad įgautum naujų žinių ir praplėstum akiratį.