„Ne visos istorijos baigiasi laimingai, – atviravo Kauno apskrities moterų krizių centro psichologė Neringa Martišienė. – Tačiau jei psichologo kabineto durys tampa simbolinėmis durimis į naują moters gyvenimą, būna, klientės paprašo psichologo pasidalyti jų istorija su viltimi, kad galbūt ta patirtis pakeis dar bent vieną gyvenimą.“

Jolitos istorija

Į kabinetą Jolita įėjo nedrąsiai. Rankoje laikydama ploną paltuką, o kita ranka bandydama išlyginti besigarbanojančius sulytus plaukus. Prie durų kruopščiai nusivalė batus, dar žvilgtelėjo per petį į kulnus. „Pas mus neasfaltuota“, – tarstelėjo.

Prisėdome, susipažinome, pradėjome kalbėtis. Psichologo kabinete Jolita dar niekada nesilankė. Jautėsi kiek sutrikusi, it baikštus žvėriukas. „Niekam nesakiau, kad einu“, – atviravo.

Ateiti paskatino šalimais gyvenanti moteris, su kuria susipažino daugiabučio kieme. Draugių Jolita neturi. Su artimaisiais beveik nebendrauja. „Vyrui nepatinka“, – pridūrė.

Kol mokėsi universitete, turėjo. Pabaigusi dar kurį laiką palaikė ryšius. Vėliau draugų ir artimųjų ratas siaurėjo, traukėsi. „Nebuvo kada. Dienomis dirbu, o į namus jau seniai nustojau kažką kviestis. Vyras labai pyksta. Neužsipuola, bet paskui kelias dienas vaikšto susiraukęs, nekalba. Tada ir vaikus į darželį, mokyklą viena nuvežti turiu, ir į darbą suspėti. Darželis pakeliui, o mokykla visai į kitą pusę, link vyro darbovietės. Kai jis neveža, vos spėju“, – pasakojo Jolita.

Bet jis geras

Tada nutilo. Ir lyg įskaičiusi mano veide nuostabą suskubo paaiškinti: „Bet šiaip jis labai geras, negeria, nerūko, uždirba ir po darbo namo skuba. Sunkiau būna, jei aš nespėju: kol susirenku vaikus, kol per kamščius grįžtu... O jis paskaičiavęs: iki darželio penkiolika minučių, iki mokyklos dar dešimt, nuo mokyklos į namus irgi dešimt... Tad namie turiu būti 17.35 val. Jei ne, vėl nekalbadienis.“

„Ar visąlaik taip buvo?“ – paklausiau.

Jolita bandė prisiminti: „Ne, pirmus du metus daug kalbėdavomės, kartais iki paryčių. Kai gimė sūnus, pradėjome bartis – tai ne taip vaiką migdau, tai per daug lepinu... Prasidėjo priekaištai, vėliau nekalbadieniai... Jau vienuolika metų taip. Ir kuo toliau, tuo labiau. Gal jis uždaras...“ – bando teisinti vyrą Jolita.

Kiekvieną susitikimą kartojosi tas pats: vos atsivėrusi apie savo skausmingas patirtis, Jolita tuoj puldavo teisinti ir girti vyrą. Tai normalu, psichologinį smurtą patiriančios moterys dažnai teisina savo partnerius. Gal kalta „paveldėta“ gėda – „nenešk šiukšlių iš namų“, – o gal (tikriausiai dažniau) baimė pačiai pamatyti, kad vis tik šiuose santykiuose nėra gerai. Kartais net labai negerai. Tai supratus natūraliai gali kilti klausimas: ką dabar su tuo daryti? O daryti būna baugu. Net jei ta komforto zona pasirodo esanti itin nekomfortiška…

Jaučiau, kad Jolitoje draskosi du pasauliai: giliai kenčiančio, nesuprasto žmogaus ir sutuoktinės, kuriai per santuokos ceremoniją kartu su santuokos liudijimu buvo įteikta pavyzdingos žmonos instrukcija: būti kantriai, nuolankiai, mylinčiai, suprantančiai, atlaidžiai, rūpestingai. Juk būtent tokių lūkesčių moteriai turi visuomenė.

Muštų mane ar vaikus – palikčiau

Ketvirtą konsultaciją Jolita pratrūko: „Kad ir kiek stengčiausi, vis negerai! Antra savaitė nekalba. Nes iš karto grįžus namo nenuvaliau vaikų batų! Palikau koridoriuje šlapius. Žinot, dabar atlydys. O vaikai visą kelią zyzė, atrodo, mažoji vėl sirgs… Muštų mane ar skriaustų vaikus – palikčiau. Dabar lyg ir nieko nedaro.“

Muštų mane ar skriaustų vaikus – palikčiau. Dabar lyg ir nieko nedaro.

Psichologinį smurtą atpažinti sunkiausia. Dėl jo nelieka kraujosruvų, žymių ant kūno, o aplinkiniai (smurto aukos taip pat) linkę jį nuvertinti. Nepaisant to, jis žaloja ir sukelia ne mažesnių padarinių. Kad prieš mus smurtaujama psichologiškai, galime suprasti iš savo jausmų bendraujant su smurtaujančiuoju: kyla susierzinimas, pyktis, jaučiama kaltė, gėda, baimė, grėsmė, mažėja savęs vertinimas, vis dažniau nusiviliame savimi, kyla noras vengti bendravimo. Dažnai nepadeda jokios pastangos: kad ir kiek stengtumės, vis tiek neįtinkame.

„Nelaikote to smurtu?“ – paklausiau tiesiai. Jau ketvirta savaitė bandau parodyti, kad toks elgesys šeimoje (poroje) nėra normalus. Baudimas ignoravimu, nekalbėjimu, nusišalinimu nuo tėvo / mamos pareigų, permetant jas partneriui, nuvertinimas, kontrolė – taip pat yra smurtas. Jolita pravirko: „Nežinau, bet kažin ar kas suprastų...“

Iš šio svarstymo gimė viltis, kad, jei kiti ir nesupras, Jolita suprasti pradeda. Viskas prasideda nuo aplankiusios abejonės ir pripažinimo sau.

Vėliau, praėjus gal pusmečiui nuo paskutinės konsultacijos, Jolita paskambino. Tai buvo kitoks, jaunos, ryžtingos ir savimi pasitikinčios moters, balsas. „Pasidalykite mano istorija, – paprašė ji. – Gal tai padės kitoms moterims suvokti, kad taip gyventi ir kentėti nenormalu“.

Pagalba visada šalia

Pirmas žingsnis visada pats sunkiausias. Jeigu norite pasitarti su specialistu, kaip išeiti iš smurtinių santykių ir padėti sau, kreipkitės į Kauno apskrities moterų krizių centrą (https://www.kamkc.lt/paslaugos), teikiantį specializuotą kompleksinę pagalbą asmenims, patyrusiems smurtą ar grėsmę patirti smurtą artimoje aplinkoje. Specialistai teikia psichologinę, teisinę pagalbą, konsultantai teikia emocinį palaikymą, konsultuoja apie smurtą patyrusio žmogaus teises, atsako į klausimus, kaip elgtis, kur kreiptis patyrus smurtą artimoje aplinkoje, kokios institucijų, teikiančių pagalbą / paslaugas, kompetencijos ir prievolės, tarpininkauja tarp nukentėjusio asmens ir kitų institucijų. Visos centre teikiamos paslaugos nemokamos.