Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesorius Jonas Vaičenonis lemtingą 1991 metų sausį, būdamas pirmakursis, Lietuvos laisvės siekį gynė tiek Vilniuje, tiek ir Kaune. Paklausus, kas jam labiausiai įstrigo iš tų lemtingų įvykių, istorikas neabejodamas atsako – vienybės jausmas.

„Niekada niekas nei sostinėje, nei Kaune neklausė, kodėl ir ką daryti, tiesiog matėsi, kad žmonės viduje žino, jog reikia visiems būti kartu ir taikiai kovoti“, – tikina J. Vaičenonis.

Jis nesitikėjo, kad jam teks ne tik saugoti strateginius objektus, bet ir po Sausio 13-osios įsikurti slaptame poste Kaune, kuriame sekė ir šifravo sovietų armijos pokalbius.

„Mūsų tikslas buvo pabandyti išgauti informaciją iš centre dislokuotos sovietų kariuomenės divizijos. Įtaisėme pasiklausymo įrangą, nes norėjome sužinoti ar bent pabandyti suprasti, ką sovietai nori daryti toliau“, – prisiminimais dalinasi VDU profesorius.

– Kokia buvo 1990–1991 metų žiema? Ar buvo kokia nuojauta, kad kažkas įvyks?

– Nuojauta tikrai buvo, nes matėme Sovietų Sąjungos agresyvią poziciją nepriklausomybės siekiančios Lietuvos atžvilgiu. Jau 1990 m. pavasarį ir vasarą buvo bandoma pažaboti mūsų mažą valstybėlę, kurį „užsimanė“ nepriklausomybės – sovietai įvedė ekonominę blokadą, prasidėjo įvairios sankcijos. Puikiai prisimenu tą sudėtingą laikotarpį, kada atsirado įvairūs prekių talonai, ribojami įsigyjamų maisto ir kitų produktų kiekiai – miltų, cukraus, muilo ir pan. Tokiomis priemonėmis buvo bandoma Lietuvą susigražinti į „saugų glėbį“. Bet ekonominis spaudimas nesustabdė Lietuvos, kuri ir toliau veržėsi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, kūrė savo valstybingumo struktūras. Natūralu, kad metų pabaigoje, t. y. 1990-1991 m. žiemą, spaudimas iš Rusijos dar sustiprėjo ir galiausiai buvo imtasi militaristinių priemonių, kuriomis buvo stengiamasi riboti ir laisvą žodį, ir laisvą judėjimą.

– Buvote 21-erių metų istorijos studentas. Ar rinktis prie strateginių vietų Jus kas nors paskatino, ar ėjote savo iniciatyva?

– Tuo metu kaip tik vyko sesija, buvome pirmakursiai, kurie laikė egzaminus. Tačiau ramiai sėdėti auditorijoje, kai vyksta tokie dalykai, – neįmanoma. Visas mūsų būrys neraginamas vieningai ėjo į miestą, būriavomės prie Parlamento, Martyno Mažvydo bibliotekos, lemiamas dienas – sausio 11 ir 12 – budėjome S. Konarskio g.

Dalis kurso bičiulių, tarp jų ir aš, dalyvavome ir veikėme Sąjūdžio veikloje, todėl mums atrodė natūralu ir net būtina prisidėti prie pasipriešinimo. Būdamas vienos Sąjūdžio grupės Kaune lyderiu, visada aktyviai dalyvavau ir domėjausi Lietuvos kova už laisvę. Žinoma, pasitikėjimo įpūtė ir Vytauto Landsbergio kreipimasis į visuomenę ir kvietimas nesėdėti sudėjus rankų, o būti ten, kur reikia.

Buvo šalta, bet žmonės rūpinosi karšta arbata, kai kurie atnešė antklodes apsigaubti labiausiai sušalusiems. Žmonės į sostinę vyko iš visos Lietuvos, juos vežė autobusai. Vieni atvažiuodavo, kiti išvažiuodavo, taip ir keisdavosi.

– Papasakokite, kokie prisiminimai Jums išlikę ryškiausi?

– Sausio 12-osios vakarą susiruošiau grįžti į Kauną, nes sausio 13-ąją – mano senelio gimtadienis. Nors jau buvo skelbiama, kad keliai ir autostrada uždaryta, kontroliuojama sovietinės kariuomenės, mes pravažiavom ir nieko nematėm. Įtampa buvo jaučiama ir Kaune. Grįžęs namo nusiprausiau, šiek tiek pailsėjau ir su šeima susėdau vakarienei. Visą tą laiką veikė televizorius. Pamenu, kai pasiruošiau šiltesnius drabužius, kojines, viską sukabinau ant kėdės, kad apsirengčiau rytą. Deja, tik sugulus per televizorių pradėjo rodyti šturmuojamą TV studiją, E. Bučelytės reportažą ir paskui vaizdas išnyksta, tarsi viskas baigiasi...

Tada tiesiog kitų klausimų nekilo. Pirma mintis – turiu važiuoti prie Kauno TV stoties. Apsirengęs atėjau pas mamą, pasakiau, kur yra mano svarbiausi dokumentai, pinigai, atsisveikinau ir išėjau.

– Išėjote vienas?

– Tuo metu gyvenome daugiabutyje Eiguliuose, pro kurio langą pamačiau, kaip gretimame daugiabutyje name viena po kitos, po televizijos šturmo, užsidega šviesos languose. Išbėgus į kiemą iš gretimų namų pradėjo bėgti ir kiti vyrai. Vienas jų turėjo automobilį. Nors ir būdami nepažįstami, kartu sušokome į tą automobilį ir visų tikslas buvo pasiekti Kauno televizijos centrą. Kai atvykome, minia dar buvo nedidelė, gal 50–100 žmonių, o po to gatvės užsikimšo. Labai greitai Kaunas perėmė televizijos transliaciją, pastatė ir mums budintiems mažą televizoriuką pro langą, kad matytume, kas vyksta.

Po to, praėjus kuriam laikui, kai žmonių jau buvo sausakimša, buvo pradėta galvoti, kaip apsunkinti patekimą į Kauno studiją, nes baimintasi to paties scenarijaus, kaip ir Vilniuje. Pamenu, kai nešėme metalinius vamzdžius, juos kaip užkardas guldėme, o vėliau miesto valdžia atvarė kelias druskos ir smėlio barstymo mašinas ir užtvėrė pravažiavimą, buvo suformuotas tartum saugos skydas. Liko tik siauras praėjimas – vienam žmogui.

Kiti pažįstami, kurie gyveno toliau nuo Kauno televizijos centro, arčiau autostrados, tą vakarą iškart nusprendė važiuoti į Sitkūnus, nes ten reikėjo retransliatorių kompleksą saugoti. Kolegos vėliau pasakojo, kad jie ten laukuose spygliuotas vielas tiesė, darė įvairias kliūtis, žmonės buvo susiplėšę striukes, bet visi bandė konstruoti barikadas.

Įstrigo ir kito vakaro momentas. Šalta, žmonės dalinasi arbata ir nebyliai mąsto, kas čia bus, ar Kauną irgi šturmuos. Jau žinojome apie aukas Vilniuje. Pamenu, kaip suformavome žmonių ratą, visi susikabinome rankomis ir meldėmės. Tokia mistinė ir nežinios nuotaika sklandė Perkūno alėjoje šalia TV centro.

– Ar tikėjote taikaus prasipriešinimo sovietų armijai sėkme?

– Apie tai nediskutavome, tik galvojome, kas bus toliau su Vilniumi ir ką galime padaryti būdami čia, Kaune. Nuo sausio 14 dienos pradėjome sekti sovietų armijos pokalbius. Kadangi pažinojome kelis žmones iš žaliaraiščių, iš besikuriančios kariuomenės tarpo, buvome gavę tokias radijo stotis, kuriomis gaudėme bangas. Su tuometiniu Kauno meru Vidmantu Adomoniu ir komendantu pakalbėjus, mūsų tikslas buvo pabandyti išgauti informaciją iš centre dislokuotos sovietų kariuomenės divizijos. Įtaisėme pasiklausymo įrangą, nes norėjome sužinoti, ar bent pabandyti suprasti, ką sovietai nori daryti, kas vyks toliau, ar jie gauna kokius nors nurodymus, ar yra kokia nors įtampa, priimami kokie nors sprendimai. Įsikūrėm visai šalia, gretimame pastate įtaisėme tokį kaip ir žvalgybos punktą, kurio palėpėje buvome susitempę radijo stotis. Budėjome pamainomis ir gaudėme bangas, klausėmės. Mes buvome 4–5 žmonės ir mūsų tikslas buvo užfiksuoti jų radijo ryšį ir bent jau užrašyti, ką jie kalba ir iš karto pranešti miesto valdžiai, administracijai, merui ir komendantui, kurie buvo įsikūrę savivaldybės patalpose.

– Apie ką sovietų kariuomenė kalbėjo?

– Pats procesas buvo labai įdomus, užfiksavome keletą pranešimų, bet juose buvo kalbama tik apie tai, kad išvažiavo dalinio vadas, reikia važiuoti pasiimti alkoholio ir dar apie kitus, nereikšmingus dalykus. Supratome, kad patiems kariškiams trūksta aiškumo, karinės parengties, tolesnių nurodymų jie nežinojo. Toje palėpėje budėjome dvi paras, paskui viskas atslūgo, bet ir toliau vyravo didžiulė įtampa.

– Koks jausmas istorikui dalyvauti istoriniuose įvykiuose? Gal dabar, prabėgus 25-iems metams, kitaip interpretuojate savo dalyvavimą Lietuvos istorijoje?

– Žinote, esu įsitikinęs, kad tam tikrus dalykus suformuoja šeima. Kokį suvokimą apie Lietuvą kaip nepriklausomą ir savarankišką šalį turėjau tada, tokį išlaikiau ir dabar. Žinoma, džiaugiuosi, kad augau tokioje aplinkoje, kurioje buvo ugdomas rūpestis valstybės ateitimi, o tuo pačiu savo ir tavo draugų. Tuo metu negalvojau, kad esu istorikas ir todėl turiu prisidėti. Apskritai, manau, žmones į Sausio 13-osios įvykius vedė ne apmąstymai, kodėl verta eiti ar ne, o vienybė. Lietuva turėjo pakankamai daug ryžto ir absoliutų savo visuomenės palaikymą: nepaisant amžiaus, profesijos ar tautybės, visi piliečiai vieningai siekė laisvės ir valstybingumo.

Žinoma, savo akimis stebėti ir prisidėti prie viso Lietuvos nepriklausomybės proceso (prasidėjęs 1987 m., tada Sąjūdžio banga, virsmas į nepriklausomą valstybę, valstybingumo įtvirtinimas ir iki sovietinės kariuomenės išvedimo 1993 m. rugpjūtį) yra neįkainojama patirtis istorikui.

– Kaip manote, ar dabartiniai studentai elgtųsi taip pat? Ar Lietuva susivienytų kovoje už laisvę?

– Manau, kad tikrai taip, nes tam tikri dalykai yra užprogramuoti. Galiu palyginti Lietuvos laisvės siekį su Ukrainos. Iš savo asmeninės patirties, ukrainiečių kolegų ir bičiulių pasakojimų, stebiu šalies virsmą, bandymą išsilaisvinti iš priespaudos ir galiu paliudyti, kad jie daro praktiškai tą patį, ką ir mes, vyksta labai panašūs procesai. Prisiminkime, kas pradėjo Maidaną? Studentai. Keli iš pirmųjų Maidano aikštės budėtojų buvo atvažiavę studijuoti ir į VDU, kalbėdamasis su jais supratau, kad būtent jaunimas ir yra kritinė masė, kuri iš paskutiniųjų bando atsilaikyti, nes jiems ateities yra likę daugiausiai. Lietuvių jaunimas, ištikus kritinei situacijai, tikrai susivienytų ir elgtųsi taip pat, kaip ir mano karta tuo metu. Ir tai nėra idealistinis požiūris.

Pamenu Tito Masiulio laidotuves, šarvojimą Karo muziejaus centrinėje salėje. Iki šiol išliko įspūdis, kai milžiniška žmonių minia nusidriekia per visą K. Donelaičio gatvę, šluostosi ašaras... Tai sukrečia, ir kai tai prisimeni, supranti, kad šiandien mes jau gyvename visai kitame lygmenyje, bet, nepaisant to, manau, kad jei vėl Lietuvoje būtų kažkokia krizinė situacija, mano karta, kuri tą jau išgyveno, priimtų sprendimus ir dalyvautų ginant Lietuvą. Tačiau ne mažiau aktyvūs būtų ir mūsų studentai. Jaunimas ir yra ta generuojanti, varanti jėga, kuri krizinėse situacijose atlieka svarbų vaidmenį.