Slapčia grojo pianinu

Tuo metu, kai kiti darželinukai kapstėsi smėlio dėžėse ir karstėsi ant laipynių, mažasis Talas Kravitzas glaudė ausį prie grupėje buvusio auklėtojos patefono ir svaigo nuo melodijų, sklindančių iš jo. Muzika jį traukė nepaaiškinamai, nors dainos niekada neskambėjo nei jo mamos, nei tėčio lūpose.

„Nei tėvai, nei dėdės nei tetos – niekas nedainavo. Aš išsiskyriau iš visos giminės“, – kalbėjo T. Kravitzas.

Nepaisant berniuko meilės muzikai, pradinės mokyklos pedagogai nuolat kartojo, kad jis negabus, neturi klausos ir niekada netaps muzikantu. Mokytojų nepasitikėjimas neprislopino Talo svajonės, priešingai – dar labiau motyvavo. Pasibaigus pamokoms berniukas neskubėdavo į namus. Tyliai įsliūkindavo į muzikos klasę ir kasdien po valandą skambindavo pianinu. Natų Talas nepažino, tačiau klavišais jo pirštai bėgiojo virtuoziškai. Po kelerių metų išnarpliojusi slaptą berniuko planą, bendruomenė, kurioje jis gimė ir augo, paskyrė Talą choro pianistu. Būdamas vienuolikos ir vis dar nemokėdamas skaityti natų, jis akompanavo choristams.

Paneigė: Talas Kravitzas ir žymusis JAV atlikėjas Lenny Kravitzas nėra giminės. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pianinas, prie kurio prisilietė mokykloje, tapo tramplinu į muzikos pasaulį, o vaizdo įrašas, kurį pamatė vienoje pamokoje, Talą pastūmėjo giliau su juo susipažinti.

„Įraše pamačiau, kaip Afrikos gentys šoka, dainuoja. Tai mane sužavėjo. Supratau, kad noriu geriau pažinti pasaulio muziką. Rinkausi skirtingus muzikos instrumentus ir vykau į šalis, kur tais instrumentais grojama“, – kalbėjo T. Kravitzas, savo kolekcijoje turintis per 100 skirtingų instrumentų, pradedant škotišku dūdmaišiu, baigiant dūdele iš Japonijos.

Visa instrumentų kolekcija vyro namuose netelpa. Dalis glaudžiasi pas mamą, kiti – draugų įrašų studijoje.

Koncertavo Bučoje

Būdamas aštuoniolikos jis išėjo tarnauti į Izraelio kariuomenę, tačiau po metų suprato, kad vieninteliai ginklai, kurie gali būti jo rankose, – muzikos instrumentai.

„Esu pacifistas. Smerkiu karus ir bet kokią prievartą“, – T. Kravitzas pasakojo, kad, nusimetęs uniformą, tarnystės savo šaliai jis nenutraukė. Sutaręs su vadovybe, tęsė ją kita forma – trejus metus neatlygintinai mokė muzikos vaikus, sergančius autizmu. Nuo tada Talo gerų darbų maišelis kasdien pildosi naujais akmenėliais.

Jau penkiolika metų atlikėjas atstovauja Izraelio ambasadai ir yra geros valios kultūros ambasadorius. Vyras vyksta į trečiojo pasaulio šalis, karštuosius taškus ir dalijasi savo muzika. Vos prieš kelias savaites jis lankėsi nuo žemės drebėjimo nukentėjusioje Turkijos dalyje ir tarp griuvėsių koncertavo vaikams. Prieš tai Talas svečiavosi Ukrainoje, iš kurios kilęs ir kur buvo nužudytas jo senelis. Tiesa, pirmasis koncertas Kyjive buvo kitoks, nei atlikėjas įsivaizdavo. Išvakarėse į šią vietovę buvo paleista keliolika raketų, todėl įbauginti žmonės slėpėsi rūsiuose ir lauke nesirodė.

„Į koncertą atėjo vos viena garbaus amžiaus moteris ir aš jai dainavau!“ – T. Kravitzas džiaugėsi tą akimirką galėjęs praskaidrinti bent vieno Ukrainos žmogaus nuotaiką.

Vėliau vyras koncertavo bare, kuris kitą dieną buvo sulygintas su žeme. Savo dainomis Talas linksmino ir po UNICEF puspalapine sutūpusius mažuosius Bučos gyventojus.

Nors visą laiką į nugarą alsavo mirtis, ji muzikanto neįbaugino. Vyras sau pasakė, kad jei ir mirs, iškeliavęs sutiks daug gerų žmonių, kuriems surengs nepamirštamą koncertą.

Dainavo ir lietuviškai

Savaitės pradžioje Talas pirmą kartą atvyko į Lietuvą, kur numatyti net keli jo koncertai moksleiviams, studentams, nuo karo pabėgusiems ukrainiečiams, Izraelio Valstybės ambasados darbuotojams ir svečiams. Pirmiausiai Tal stojo ir savo stebuklingą muzikinį lagaminą skleidė Kaune, „Suzuki“ progimnazijoje. Svečias vaikams pristatė dešimt muzikos instrumentų ir tiek pat dainų, kurios klausytojus perkėlė į Šveicariją, Suomiją, Kiniją, Ispaniją, Lenkiją, Turkiją, Izraelį ir kitus pasaulio kampelius. Talas dainavo, improvizavo, o vaikus kvietė nelikti tyliais stebėtojais.

Įspūdinga: garsaus atlikėjo kolekcijoje daugiau nei 100 pačių įvairiausių muzikos instrumentų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Moku tris kalbas, bet dainuoju 56-iomis“, – T. Kravitzo žodžiai susirinkusius vaikus privertė aiktelėti iš nuostabos. Panašiai vaikai reagavo ir tada, kai svečio lūpose suskambo „Du gaideliai“ ir dar viena lietuviška daina, pagal kurią lingavo progimnazijos mokytojos.

„Esu matęs daug skirtingos publikos. Tarkim, trečiojo pasaulio šalių žmonės mane sutinka atvira širdimi. Jie elgiasi laisvai, dainuoja kartu, šoka. Europiečiai santūresni, bet tai taip pat žavu“, – T. Kravitzas neslėpė, kad lietuvaičiai jį maloniai nustebino.

Vaikai įdėmiai klausėsi, karštai palaikė ir aktyviai klausinėjo. Vienam moksleiviui parūpo, kodėl Talas plikas, kitam – iš kur jis išmoko groti, trečiam – kaip atlikėjas mokosi dainų žodžius.

„Kai nusprendžiu mokytis dainą, pirmiausiai ją daug kartų klausau per jutubą. Paskui užsirašau žodžius ant popieriaus ir skaitau, skaitau, skaitau, – šypsojosi T. Kravitzas, lengvai randantis kalba su bet kokiu vaiku. – Kaip man tai pavyksta? Viskas labai paprasta – aš pats esu vaikas. Nors dokumentai rodo, kad man 49-eri, širdyje aš esu vos penkerių.“

Sukūrė savo kibucą

Iš garsiosios kaunietės Bellos Shirin, kuri ir suvedė su atlikėju, sužinojau, kad jis gimė kibuce. Pasirodo, žodis „kibucas“ hebrajų kalba reiškia „susirinkimą“, „sambūrį“. Šiuo žodžiu vadinamos Izraelyje egzistuojančios po keliasdešimt ar kelis šimtus narių turinčios dažniausiai žemės ūkiu užsiimančios bendruomenės. Kibucuose nuosavybė yra bendra, o žmonės uždirba vienodai, nesvarbu, kokį darbą dirbtų. Tik, skirtingai nei SSRS kolūkiuose, tokį gyvenimą žmonės čia renkasi savo noru.

„Dabar gyvenu Tel Avive. Į jį atsivežiau savo kibucą“, – apie namus, į kuriuos visada gera grįžti, kalbėjo svečias.

49-erių vyras nežiūri televizoriaus, augina katiną, vardu Abrikosas, tris triušius, krūvą putpelių ir vištų. Dienomis jos nevaržomai laksto po teritoriją, o nakčiai įsitaiso nedideliame namelyje, kurį savo rankomis sumeistravo Talas.

Kai klausia, kokius muzikos instrumentus mėgstu labiausiai, sakau, kad tai arfa ir pjūklas.

„Kai klausia, kokius muzikos instrumentus mėgstu labiausiai, sakau, kad tai arfa ir pjūklas“, – T. Kravitzas neslėpė, kad darbas su mediena yra dar viena jo neišmatuojama aistra.

Vyras surenka išmestas lentas, senus baldus ir juos prikelia antram gyvenimui. Talo namuose stovi paties sumeistrautas stalas, taburetės, mamos kieme – lentynėlė gėlėms, o Izraelio medžiuose įkelta dešimtys jo sukaltų inkilų.

Savo įrankius auksarankis ne sykį įdarbino ir Afrikoje, su kuria jį sieja ypatingas ryšys. Talas gelbėja mergaites nuo apipjaustymo, kuris nors ir uždraustas, tam tikruose regionuose vis dar naudojamas, ir padeda jas išleisti į mokyklas. Kaip?

Sužavėtas: Kauno moksleiviai, su kuriais praleido kelias valandas, Talui paliko neišdildomą įspūdį. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Žmonės neturi pinigų, todėl juos mokau, kaip iš plastiko atliekų kurti meno kūrinius. Taip išmestas limonado butelis virsta nuostabiu vazonu gėlėms, auskarais ar dirbtinėmis gėlėmis. Žmonės parduoda šiuos gaminius tutistams ir užsidirba pinigų mokslams“, – T. Kravitzas džiaugėsi, kad jo pamokos nenueina veltui.

Greitai Talas ir vėl aplankys Afrikos žmones, tiesa, pirmiau nukeliaus į Turkiją, kur anot jo, šiuo metu labai daug nelaimingų žmonių.