K.Paasas su kolegomis apsilankė antrąjį kartą vykusiame "KEKS 2022" komandos organizuotame Europos kultūros forume, kuriame dalijosi idėjomis ir klausėsi pranešėjų iš įvairių Europos miestų – buvusių ir būsimų kultūros sostinių.

Pokalbis su "Tartu 2024" projektų vadovu K.Paasu – apie tai, kuo šiandien gyvena Tartu miestas, su kokiais iššūkiais susiduria pietryčių Estija, vietinių bendruomenių aktyvavimo svarbą ir bendrystę su Kaunu.

– Šiuo metu Tartu siekia Europos kultūros sostinės titulo. Kokius įvardytumėte miesto pranašumus? Kuo pasižymi Tartu kultūrinis laukas?

– Istoriškai Tartu visada buvo kultūros miestu. Tačiau Europos kultūros sostinės titulas suteikiamas ne dėl praeities ar dabarties, bet atsižvelgiant į tai, kuo miestas siekia tapti. Kaip ir Kaunas, Tartu susiduria su kultūrinio lauko, kultūros vadybininkų aktyvavimo ir auditorijų įtraukimo iššūkiais. Norime atrasti sprendimus ir kartu parodyti visai Europai nuostabius dalykus, kuriuos čia turime. Tartu puoselėja ilgaamžes akademines tradicijas, yra pilnas jaunų žmonių – studentų, kurie suteikia miestui šviežios energijos. Vis dėlto didžiausias mūsų iššūkis yra tai, kad Tartu – gana izoliuotas miestas. Jis įsikūręs Europos pakraštyje, tad sunku pritraukti miesto svečių. Nėra lengva čia patekti keliaujant traukiniais ar lėktuvais. Todėl kultūros renginių auditorija nesikeičia – patys pasirodome, patys žiūrime ir diskutuojame. O juk kultūra vystosi tada, kai joje dalyvauja daugiau žmonių. Būtų puiku sulaukti naujų veidų su savo nuomone ir požiūriu. Norime atverti Tartu ir pietryčių Estiją naujiems menininkams ir auditorijoms. Trokštame pasidalyti savo idėjomis ir išmokti šio to naujo.

Kalbant apie dabartinį Tartu kultūrinį lauką, svarbu paminėti, kad puoselėjame ilgas teatro tradicijas. Mieste įsikūręs trijų krypčių teatras "Vanemuine" – jame rodomi operos, dramos ir baleto spektakliai. Reikšmingas ir mūsų lauko kino festivalis – tai didžiausias Estijos reginys gryname ore. Kiekvienų metų rugpjūtį miesto Rotušės aikštė pavirsta didžiuliu atviru kino teatru, kuris sutraukia viso miesto žiūrovus. Norėčiau pasidžiaugti ir Nacionaliniu muziejumi – tai naujas pastatas, kuris buvo pastatytas buvusiame sovietų bombonešių aerodrome. Įdomu tai, kad dėl šio aerodromo sovietmečiu Tartu buvo uždaras miestas. Į jį negalėjo patekti pašaliniai asmenys, ypač vakariečiai. Prieš keletą metų pastatytame muziejuje atskleidžiama estų ir finougrų kultūros, etnografijos ir liaudies meno istorija. Būtų šaunu tarptautinei bendruomenei atverti šį ir kitus miesto muziejus. Tartu organizuojame daugybę įvairiausių festivalių, tačiau kyla auditorijų ir finansavimo problemų. Mieste gyvena mažiau nei 100 tūkst. žmonių, vis krenta ir pietryčių Estijos populiacijos skaičiai. Tad renginių lankytojų kiekvienais metais mąžta.

– Į Kauną atvykote pasisemti patirties. Praleidote čia keletą dienų – kas labiausiais įsiminė Europos kultūros forume ar tiesiog vaikštant Kauno gatvėmis?

– Kaunas ir Tartu bendradarbiauja jau seniai, tad smagu, kad draugystė tęsiasi ir siekiant kultūros sostinės titulo. "Kaunas 2022" komanda – nuostabūs partneriai, iš kurių galima daug išmokti. O mokytis tikrai yra ko – Kaunas visa galva mus lenkia. Praėjusiais metais su komanda lankėmės ir pirmajame Europos kultūros forume, o vėliau Kauno delegacija mus aplankė Tartu. Turėjome puikią progą pasikalbėti akis į akį, paklausti, kaip Kaunui pavyko titulo siekimą paversti realybe. Norėčiau pabrėžti, kad Europos kultūros forumo konferencija yra nuostabi proga sutikti kultūros lauko žmonių iš visos Europos. Mūsų delegaciją sudarė 20 žmonių – visi viešnagės metu sugebėjo pasisemti naujų idėjų ir motyvacijos.

– Kaunas ir Tartu neretai pavadinami miestais dvyniais. Abu yra antri pagal dydį šalies miestai, studentijos židiniai. Kokį jūs matote Kauną, besiruošiantį tapti Europos kultūros sostine? Ar pastebite daugiau šių dviejų miestų bendrumų?

– Manau, kad Kauno komanda savo darbą atlieka puikiai. Esu tiesiog sužavėtas vykdoma "Fluxus Labas!" programa. Jos metu surandama vietiniai įvairių miesto rajonų žmonių, kurie į bendrą veiksmą įtraukia savo bendruomenių gyventojus. Man labai patinka šis konceptas, tad apie programą klausinėjau nemažai. Pastebėjau, kad kaip ir Tartu, Kaunas turi daugybę blokinių namų rajonų, kuriuose trūksta įsitraukimo į kultūrinį lauką. Tad modelis, kai vietiniai agentai kalba su bendruomenėmis, kartu generuoja idėjas ir organizuoja renginius, yra nuostabus. Manau, kad Kaunas ir Tartu susiduria su tokiais pačiais iššūkiais, kadangi miestai išties labai panašūs. Esame antri pagal dydį miestai, tad didžiausias politikų ir verslo dėmesys atitenka sostinėms. Tiek mes, tiek jūs ieškome būdų, kaip išlikti matomiems, pritraukti daugiau auditorijų, miesto svečių. Po kelerių metų pamatysime, ar mūsų sprendimai pasiteisino.

Dar vienas svarbus panašumas tarp Kauno ir Tartu – mes kasmet sutraukiame daugybę studentų. Kaune veikia net keli didieji universitetai. O mes galime pasigirti senuoju Tartu universitetu, taip pat vietine meno kolegija ir kitomis aukštojo mokslo įstaigomis. Kadangi kiekvienais metais sulaukiame daugybės naujų žmonių, miestas pulsuoja energija ir šviežiomis idėjomis. Kita vertus, kasmet reikšminga dalis gyventojų palieka miestą. Baigę bakalauro studijas Tartu, magistrantūros programas jaunuoliai renkasi kitose Europos šalyse. Tad lyg ir turime jaunų žmonių, kurie gali organizuoti renginius, plėsti kultūros lauką, tačiau mieste jie ilgai neužsibūna. Manau, kad tiek Tartu, tiek Kaunas klausia to paties: kaip jauniems žmonėms suteikti gerą priežastį pasilikti arba sugrįžti po magistro studijų? Ar mūsų mieste pakanka kūrybingų, gerai apmokamų darbų, leidžiančių prisiliesti prie tarptautinio lygmens? Juk jauni žmonės nori ne tik gero atlyginimo, bet ir dirbti reikšmingą darbą. Tad Europos kultūros sostinė yra puikus rėmas, leidžiantis mums būti inovatyviems, įtraukiantiems ir suteikiantiems jaunuoliams didesnę prasmę bei suvokimą, kad mieste vyksta svarbūs dalykai, kurie nesustos ir ateityje.

– Pakalbėkime apie Tartu siekius 2024-iesiems. Šis miestas – labai žalias, apsuptas gamtos. Besiruošdami tapti Europos kultūros sostine siūlote meninę programą, kuri skatina bioįvairovę, rūšiavimą, amatų kultūrą. Kaip, jūsų nuomone, menas gali suvaidinti svarbų vaidmenį, formuodamas visuomenės gamtos saugojimo vertybes?

Mūsų šūkis – "Išlikimo menai". Manau, kad jis, kaip ir Kauno šūkis, skelbiantis "Iš laikinosios – į šiuolaikinę", intriguoja.

– Mūsų šūkis – "Išlikimo menai". Manau, kad jis, kaip ir Kauno šūkis, skelbiantis "Iš laikinosios – į šiuolaikinę", intriguoja. Pasirinkome jį, nes esame susirūpinę dėl miestą supančios gamtos, bioįvairovės ir vis didėjančio užterštumo. Puikiai pastebėjote, kad Tartu – žaliuojantis miestas, tad norime paskatinti ir kitus susimąstyti apie žmonių veiklos padarinius gamtai. Klausiame: ką galime padaryti, kad mieste būtų daugiau augalijos ir gyvūnijos, o ne tik asfalto ir trumpai nupjautos žolės lopinėlių. Galbūt parkuose galėtų būti daugiau krūmų ir augalų? O jeigu visi gyventojai namuose įsirengtų mažus šiltnamius, kuriuose augintų daržoves? O kas, jei mažiau švaistytume – ar tikrai turime imti naują plastikinį maišelį kiekvieną kartą, kai mums jį pasiūlo? Savo programa skatiname darnią plėtrą ir gamtos saugojimą. Tai viena iš mūsų idėjų. Kita mūsų programos atšaka koncentruojasi į amatus. Žmonių gebėjimas ką nors sukurti savo rankomis yra ypač svarbus, ypač dabar, kai visi praleidžia tiek daug laiko įnykę į telefonus. Milijonai žmonių kiekvieną dieną mirksta virtualioje erdvėje, tarp jų ir vaikai, tad prarandame įvairių savo gebėjimų. Žmonės netgi beveik nebejuda, nebemoka būti empatiški, nuoširdžiai kalbėtis, patys ką nors gamintis. Tad mes bandome surasti šiai situacijai kultūrinius sprendimus – ieškome išminties praėjusiose kartose ir bandome tam suteikti šiuolaikinį atspindį.

Kalbant apie meno galią, kūrinys gali tapti labai svarbiu kilusios problemos simboliu. Nesvarbu, tai fotografija, tapybos darbas ar skulptūra. Skatiname menininkus mąstyti apie aplinkosaugą ir tai, ką reiškia būti žmogumi. Šių metų Europos kultūros forumo tema – žmogiškasis faktorius. Mūsų komanda taip pat bando atsakyti į klausimą, kas mus daro žmogiškus ir unikalius. Sakoma, kad viena perskaityta knyga gali pakeisti asmens gyvenimą. Bet juk tokį patį efektą gali turėti ir vienas stiprus meno kūrinys.

– Istoriškai Tartu visada buvo kritinio mąstymo ir visuomeninių iniciatyvų centru. Siūlomoje programoje pabrėžiate, kad žymioji Tartu dvasia apima mokslininkus, bohemos ir kontrkultūros atstovus. Papasakokite apie mums negirdėtą Tartu dvasią ir planus, tapus Europos kultūros sostine.

– Kaunas ieško mitinio miesto žvėries, o mes bandome atsakyti, kokia iš tikrųjų yra Tartu dvasia. Tad gavę Europos kultūros sostinės titulą pakviesime visus ją pajausti. Priešais miesto rotušę stovi garsi besibučiuojančių studentų statula. Todėl norime pakviesti poras iš visos Europos – kartu sieksime žemyno, o gal net pasaulio daugiausia vienu metu besibučiuojančių porų rekordo. Juokaujame, kad Tartu universiteto mokslininkai galės ateiti išmatuoti visoje Rotušės aikštėje pasklisiančio virpulio, kai dešimtys tūkstančių porų bučiuosis vienu metu. Tikriausiai tokia ir yra Tartu dvasia – atvira, jaudinanti, draugiška ir kviečianti. Jeigu laimėsime kultūros sostinės titulą, šis renginys geriausiai ją atspindės.

Dar vienas svarbus mūsų programos aspektas, kurio prieš tai nepaminėjau, yra dėmesys ES. Būdamas jaunas žmogus, matau vien tik narystės pranašumus Baltijos šalims. Vis dėlto suvokiu, kad mažesnėse gyvenvietėse gyvenantys yra nusivylę Europa, turi daugybę baimių dėl globalios politikos. Tad mes norime Tartu apylinkių žmonėms parodyti, kokių nuostabių dalykų gauname glaudžiai bendradarbiaudami su kaimynais, kartu kurdami meną ir organizuodami renginius. Kattu norime ir Europai atskleisti unikalią pietryčių Estijos pusę – įdomius dialektus, reikšmingą tautinį paveldą, neįprastą aplinką. Estija yra viena iš mažiausiai gyventojų turinčių Europos šalių, tad čia pilna pelkių ir miškų. Manau, tokie vaizdai svečiams iš Centrinės ar Vakarų Europos būtų labai egzotiški.

– Vis dėlto Europa šiuo metu yra ypač susiskaldžiusi. Vienybę ardo ne tik tokie įvykiai, kaip "Brexit", bet ir augančios nacionalistinės nuotaikos. Jūsų nuomone, kaip kultūra gali pakeisti šią situaciją?

– Manau, kad atvirą ir visiems draugišką Europą galime išlaikyti padėdami miestelių ir kaimelių gyventojams pamatyti pozityvią bendradarbiavimo pusę. Nors gauname nemažai subsidijų iš ES, nemažai vyresnių žmonių nenori laikytis atseit Briuselio primestų taisyklių, nesijaučia esą platesnės europietiškos bendruomenės dalimi. Jaunesnės kartos atstovai mėgaujasi keliavimu be sienų ir bendra valiuta, tačiau ne visi vyresnieji naudojasi šiais pranašumais. Tad kaip jie gali jaustis viso to dalimi? Esant šiai situacijai gali padėti kultūra, ypač kultūros sostinės titulas – turėdami galimybę ką nors sukurti savo rankomis ir parodyti tai žmonėms iš visos Europos, vietiniai gyventojai pasijustų labiau įsitraukę į bendrą veiksmą, artimesni vieni kitiems. Vieninga Europa nesilaiko vien bendrais įstatymais ar skiriamomis subsidijomis, žmogiškieji ryšiai taip pat labai svarbūs. Manau, kad vyresni žmonės turėtų vertinti ir taiką, kurią mums atnešė Europos susivienijimas. Juk būtent jie savo akimis matė karo baisumus. Pavyzdžiui, kai mano močiutė buvo maža, jos šeimos namas buvo susprogdintas vokiečių ir sovietų karių. Tad visai šeimai teko bėgti. Sakyčiau, kad era, kurioje mes gyvename dabar, yra išskirtinai maloni ir saugi. Juk nebėra tokių tragedijų, kokias išgyveno mūsų seneliai. Tad mūsų visų tikslas yra išlaikyti sistemą, kuri mums atnešė taiką ir gerovę. Kalbant apie vyresniuosius, manau, kad reikia juos kuo daugiau įtraukti į įvairias veiklas. Tartu turime be galo daug buvusių universiteto dėstytojų – jie intelektualūs ir trokštantys veiksmo, tik nėra pakankamai įgalinti.

Į bendrą veiksmą įtraukdami vyresniuosius, mes galime geriau suprasti vieni kitus. Taip pat parodyti jiems, kad mes vis dėlto naudojamės turimomis galimybėmis, jas vertiname.

Norėčiau papasakoti apie vieną Tartu universiteto antropologijos studentų kuriamą projektą. Jie renka vietos gyventojų istorijas, fotografuoja pašnekovus. Prekybos centro kavinėje studentai sutiko vieną senyvo amžiaus moterį, kuri iš pradžių atrodė be galo pikta, vis niurzgėjo, kad šiandieniai vaikai nevertina to, ką jie turi. "Kai buvau maža, bučiuodavome nukritusią ant žemės duoną – tokie buvome dėkingi", – sakė ji. Iš pradžių moteris atrodė kaip eilinė viskuo nepatenkinta pensininkė, norinti išlieti susikaupusį pyktį. Tačiau studentai klausinėjo jos toliau. Paaiškėjo, kad anksčiau moteris dirbo valytoja vienoje mokykloje ir savo akimis matė, kokie nepagarbūs mokiniai yra vieni kitiems ir vyresniesiems. Ji buvo susirūpinusi, kad, nepaisant visų galimybių ir turimos gerovės, jaunimas viso to neišnaudoja. O tai juk – nuostabi mintis. Moteris nebuvo pikta vien tam, kad būtų. Ji tiesiog rūpinosi jaunąja karta, troško, kad mes nešvaistytume laiko veltui. Tad, į bendrą veiksmą įtraukdami vyresniuosius, mes galime geriau suprasti vieni kitus. Taip pat parodyti jiems, kad mes vis dėlto naudojamės turimomis galimybėmis, jas vertiname.

– Baltijos šalys taip pat dalijasi ir skaudžia sovietmečio patirtimi, palikusia daug traumų. Galbūt ir šiam klausimui skiriate dėmesio savo programoje?

– Sovietmetis išties paliko be galo daug skaudulių. Tačiau tikiu, kad su naujų kartų atėjimu sovietmečio padiktuotų problemų liks vis mažiau. Laimei, Estijoje turime nedaug užsilikusių sovietinių skulptūrų. Tačiau betoninių blokinių namų rajonų mūsų miestuose pakanka. Mačiau, kad jų nemažai yra ir Kaune – šie rajonai niekur neišnyks, stūksos dar ne vieną dešimtmetį. Tai tikrai nėra pati gražiausia vieta gyventi – kur tik pažvelgsi, visur vien betonas, namai labai arti vienas kito, trūksta privatumo. Taip pat tokiuose vietovėse dažnai trūksta kultūrinių institucijų, įtraukiančios aplinkos. Tačiau tai nemažos dalies miesto gyventojų namai. Iš vienos pusės, mes galime renovuoti pastatus, aplink pristatyti stadionų ir žaidimų aikštelių. Iš kitos, būtina suaktyvinti ir bendruomenę. Tuo Kaune užsiima "Fluxus Labas!" agentai, kviesdami vietinius gyventojus kurti kultūrinius projektus čia ir dabar. Kituose Europos miestuose esu matęs rajonuose įrengtus bendruomeninius teatrus ar cirkus. Tokios praktikos mane be galo džiugina. Juk šiuose sovietiniuose namuose gyvena žmonės, turintys savo istorijų ir idėjų. Tad viskas, ko reikia, – vietinis aktyvistas, kuris motyvacija ir optimizmu užkrės ir kitus. O tada rajonas sužydės įdomiausiais bendruomenių pasakojimais.