Įdomioji statistika

Praėjusiais metais Vilniaus miesto taryba buvo kviečiama į 22 posėdžius. Pasak sostinės savivaldybės atstovų, posėdžiai paprastai trunka 4–5 valandas, tad vilniečių rinkti politikai juose pernai galėjo sugaišti maždaug 100 valandų. Per tą laiką priimti 545 sprendimai. Vienas sprendimas – maždaug per 11 min.

2017-ieji, Kauno miestas. Taryba posėdžiavo 11 kartų, tiksliai suskaičiuota, kad posėdžiai truko 21 val. 10 min. Priimti 862 sprendimai. Vienam miesto teisės aktui priimti užteko mažiau nei 1,5 min.

Klaipėdos miesto taryba pernai posėdžiavo 12 kartų, posėdžiai truko 58 val. 20 min., priimtas 351 sprendimas, kiekvieno kaina pavertus laiku – be keleto sekundžių 10 min.

Buvo ir ašarų

Kodėl Kaunui pavyksta kur kas daugiau nei kituose Lietuvos didmiesčiuose? 2015 m. pavasarį naujosios (dabartinės) kadencijos politikai pirmiausia užsimojo ne miestą tvarkyti, o sukasti savo politinio daržo lysves. Imtasi taisyti tarybos veiklos darbo reglamentą, kad per posėdžius būtų išvengta politikavimo ir tuščių diskusijų.

Buvo pateikta keletas projektų, kiek apriboti tarybos narių pasisakymus, kad nebūtų gaištamas laikas, o kalbama iš esmės. Griežčiausias siūlymas: tarybos narių klausimams skirtas laikas trumpinamas nuo 60 iki 20 sek., pasisakymams – nuo 2 min. iki 40 sek., o jų skaičius apribojamas iki vieno.

Opozicijoje dirbantys konservatoriai ne vieną stiklinę ašarų išliejo įtikinėdami, kad atimant teisę kalbėti, kiek širdis geidžia, norima susidoroti su kitaminčiais, kad tai didžiulis smūgis demokratijai ir kitoms pamatinėms Lietuvos politikos vertybėms.

Tačiau tada tarybos veiklos reglamento ir procedūrų komisijai vadovaujantis Kauno vicemeras Simonas Kairys atrėmė graudenimus: "Priėmus šiuos pakeitimus taryba darbingiau orientuos savo veiklą, tarybos narių pasisakymai bus labiau akcentuoti, taip pat bus išvengta tuščiažodžiavimo."

Kauno vicemero S.Kairio teigimu, pakeitus reglamentą išvengiama tuščiažodžiavimo (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Kauno miesto tarybos "Vieningo Kauno" frakcijos seniūnas Andrius Palionis iš karto atkreipė dėmesį, kur politikai iššvaisto laiką: "Iš esmės tarybos posėdžiuose turi būti kalbama darbine kalba, be jokių monologų ar įžangų. Tiesiog reikia labai konkrečiai kalbėti ir mokėti suformuluoti aiškius klausimus, nes labai dažnai tarybos nariai pusę jiems skirto laiko išeikvoja įžangai į klausimą, epitetams ir taip toliau."

Pataisų rengėjai taip pat aiškino, kad visi klausimai turi būti kruopščiai išnagrinėjami dar tarybos komitetų posėdžiuose, taip trumpinant ne visuomet būtinus debatus posėdžių salėje.

Naujas reglamentas buvo patvirtintas. Tiesa, ne toks griežtas, bet vis tiek drausminantis plepius ir laiko gaišintojus. Nuspręsta tarybos narių klausimams skirti 30 sek., o pasisakymams – 1 min. Tarybos posėdžio metu diskusijos laiką kontroliuoja elektroninė sistema, kuri pasibaigus skirtam laikui automatiškai išjungia kalbėtojo mikrofoną.

Orkestre grojama įvairiais instrumentais, ne vien pianinu, chore dainuojama skirtingais balsais, bet geras dirigentas suvaldo situaciją. Taip ir meras turėtų daryti.

Vilnius dosnus

Sostinėje kompiuteris irgi automatiškai išjungia kalbėtojo mikrofoną pasibaigus nustatytam laikui. Tačiau Vilniaus politikai kur kas turtingesni už kauniečius laiku. Čia kiekvienu darbotvarkės klausimu (o tokių būna ir maždaug 50) leidžiamas vienas pagrindinis pranešimas iki 10 min. ir papildomi pranešimai iki 5 min. Baigiamajam žodžiui ir kalbai diskusijose komiteto, frakcijos, komisijos, grupės vardu taip pat skiriama iki 5 min., o savo vardu – ne ilgiau kaip 3 min. Po pranešimo norintiesiems skiriama po 1 min. atsakymams į klausimus. Kiekvienu darbotvarkės klausimu diskusijoje tarybos nariai turi teisę kalbėti ne daugiau kaip vieną kartą. Išimtį sudaro klausimai, replikos, pasisakymai dėl balsavimo motyvų ar procedūros, diskusijos nutraukimo klausimai, pasiūlymai atmesti projektą ar atidėti svarstomą klausimą.

Ką apie tarybos darbo efektyvumą mano patys Vilniaus politikai?

"Tai labai skaudi tema, – atsiduso Vilniaus miesto tarybos narys, verslininkas Vidmantas Martikonis. – Labai daug priklauso nuo vadovaujančiojo posėdžiui arba miestui kompetencijos ir asmeninių charakterio savybių. Nepalyginsi dabartinių Vilniaus ir Kauno merų. Gumos tempimas prasideda nuo pirmininkaujančiojo posėdžiui. Kaip ir chore, orkestre. Jie priklausomi nuo dirigento. Orkestre grojama įvairiais instrumentais, ne vien pianinu, chore dainuojama skirtingais balsais, bet geras dirigentas suvaldo situaciją. Taip ir meras turėtų daryti. Arba pirmininkaujantis posėdžiui vicemeras. Vienam žmogui yra duota, kitam – ne.

Gal man nebūtų etiška vertinti, bet noriu priminti tą auksinę taisyklę, kad geras verslininkas bus ir geras miesto ūkininkas. Tikrąja prasme geras: ir sąžiningas, ir socialiai atsakingas. Pats esu verslininkas, negaliu kritikuoti Remigijaus Šimašiaus, kad jis šioje srityje neturi patyrimo. Bet vis dėlto vadovas – viena iš priežasčių, kad Vilniuje toks chaosas, sprendimų priėmimas stringa."

Jau trečią kadenciją nuo 2007-ųjų Vilniaus miesto taryboje dirbanti aktorė, režisierė Violeta Podolskaitė daugybę metų stebi tokią keistą situaciją.

"Iki galo ir nežinau, ar čia priklauso nuo posėdžio vedėjo, ar atsiranda kažkokios povandeninės srovės, – svarstė V.Podolskaitė. – Matyt, kažkas įvyksta prieš posėdį, ir konstruktyvaus dialogo nebūna. Negerbiama kita pusė. Kyla aistros, kai pozicijai leidžiama pasisakyti, opozicijai – ne. Na, tada, kai prasideda, sustabdyti yra sunku.

Reikia daugiau konstruktyvumo. O žmonės pasiduoda emocijoms. Arba jie valdomi botagu, buldozeriu: šitiems galima, šitiems – ne. Per visas kadencijas kažkokiu momentu tai pasireikšdavo. Bet dabar tai jau nevaldomas srautas. Būdavo net teatro scenoje per repeticijas tai konstruktyviau daroma."

Ar negaila laiko?

Vilnietis V.Martikonis pripažino, kad būna, jog apima visiška neviltis žiūrint į tai, kas vyksta posėdžių salėje ir politikos užkulisiuose.

"Ir laiko gaila, ir klausimai kartais stumiami tokie beviltiški, – pasakojo V.Martikonis. – Kalbu su valdančiosios daugumos atstovais, sakau, žiūrėkit, už ką jūs balsuojat, juk aiškus nusižengimas, nusikaltimas, negalima taip daryti. Na, atsako: čia mūsų tokia politinė valia, mums taip liepta. Kad ir dėl Profsąjungų rūmų ant Tauro kalno išpirkimo arba paėmimo visuomenės poreikiams klausimu. Daug pavyzdžių galėčiau išvardyti.

Tiesiai šviesiai sakant, kai tarybos narys mato taip suveltą klausimą, būtais nebūtais dalykais apipintą, spjauna į viską ir išeina iš posėdžių salės, nebūna iki galo. Aš ir apie save čia sakau, kartais taip atsitinka."

Savivaldybė – kaip teatras

Pasak žinomos aktorės ir režisierės V.Podolskaitės, tikrai daug laiko iššvaistoma bežaidžiant politiką. Kol visi nepasisako, neišsikalba Vilniaus miesto savivaldybės posėdžių salėje nepajudama iš vietos.

"Kartais pajuokauju, kad žmonės nori pasirodyti, nes gal trūksta erdvės, viešumo, – šyptelėjo Kaune gimusi sostinės politikė. – Viskas vyksta lyg scenoje, nesibaigia ir nesibaigia. Jiems reikia pasakyti dėl pasakymo. Nekonstruktyvu būna, svarstomi klausimai stovi vietoje, jie nepriimami. Visa tai labai vargina. Kažkokia palaida bala. Ateina tarybos nariai nepasiruošę, šneka tik dėl to, kad šnekėtų.

Pastebiu, kad politikus labai veikia stovinti kamera, jei filmuojama. Jie kažkaip kitaip pradeda elgtis. Gal jie to ir siekia. Kad nufilmuotų, kad parodytų, koks yra aktyvus. Pasižiūriu į save, gal mano profesija padeda susitvarkyti. Kameros manęs neveikia, neturiu tokio noro, kad mane būtinai filmuotų ir girdėtų. Kalbu, kai tikrai reikia."

Pastebiu, kad politikus labai veikia stovinti kamera, jei filmuojama. Jie kažkaip kitaip pradeda elgtis. Gal jie to ir siekia. Kad nufilmuotų, kad parodytų, koks yra aktyvus.

Kalbėkit, kiek norit

Uostamiestyje politikai irgi mėgsta pasižmonėti, niekur neskuba. Posėdžio pradžioje iki darbotvarkės tvirtinimo leidžiama iki 5 min. pasisakyti iš anksto užsiregistravusiems asmenims. Bendra pasisakymų trukmė – 30 min. Nespėjusiesiems tokia galimybė suteikiama kitame tarybos posėdyje. Sprendimo projektui pristatyti skiriama iki 10 min.

Po pranešėjo pristatymo kiekvienas tarybos narys gali pateikti po du klausimus iki 1 min. Atsakymų laiko limitas iki 3 min. Komiteto pranešimui skiriama iki 5 min. Tada tarybos nariai gali pasisakyti asmeniškai iki 3 min., o frakcijų ir tarybos narių grupių pirmininkai – iki 5 min. Po balsavimo tarybos nariai gali pasisakyti ir replikuoti vieną kartą iki 2 min.

Vytautas Čepas, Klaipėdos miesto tarybos narys, rašytojas, psichologas, mano, kad labai daug kas priklauso nuo reglamento ir nuo posėdžio vedėjo. Posėdžiui dažniausiai pirmininkauja meras. Tie du dalykai svarbiausi.

Klaipėdos politiko V.Čepo nuomone, klausimai nuodugniai turėtų būti svarstomi tarybos komitetuose, o ne keliamos bangos posėdyje.

"Dabar reglamentas vos telpa į 80 puslapių. Iš esmės reikalingi tik kokie 3. Reglamentas nėra trupinių rankiojimas, jis turi padėti dirbti, o ne trukdyti, – pyktelėjo V.Čepas. – Šiandien vyksta tarybos posėdis. Vien parengiamasis darbotvarkės svarstymas, kokius klausimus išbraukti, kokius palikti, kokia tvarka svarstyti, užtruko 55 min.! Žiūrėjau į laikrodį. Paskui pirmą klausimą dėl partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago įamžinimo svarstėme maždaug dvi valandas, nors viskas buvo aišku. Tik vienas žmogus buvo prieš. Iš to užvirė diskusijos ir buvo liejamos ašaros, kaip žmonės buvo tremiami į Sibirą ir t.t.

Kitas dalykas, kuo arčiau rinkimai, tuo daugiau norinčiųjų šnekėti. Nes transliuojama internetu. Prasižioja ir tie, kurie pusketvirtų metų tylėjo, nė žodžio nepratarė. Tai ir užsitęsia darbas. Iš normalaus svarstymo išeina cirkas, gražuolių konkursas, kas kur gražiau, grakščiau, aštriau pasakys. Yra ir tyčinių trukdytojų."

Pavydu dėl Kauno

V.Čepas neabejoja, kad Klaipėda turėtų kitaip tvarkytis. Kaip Kaunas ir Druskininkai.

Prasižioja ir tie, kurie pusketvirtų metų tylėjo, nė žodžio nepratarė. Iš normalaus svarstymo išeina cirkas, gražuolių konkursas, kas kur gražiau, grakščiau, aštriau pasakys.

"Labai gerai padarė Visvaldas Matijošaitis ir Ričardas Malinauskas. Ką jie padarė? – paklausė ir pats atsakė V.Čepas: – Yra savivaldybių tarybose komitetai, jie svarsto savo srities klausimus. Pavyzdžiui, Švietimo – švietimo, Ekonomikos – ekonomikos, Finansų – finansų. Iš ten į tarybos posėdžius konkretūs klausimai ateina jau paruošti. Jei komitete kas nors prieš ar turi pastabų, suprantu, tarybai reikėtų padiskutuoti. Jei visi komitete už, imkime ir balsuokime. Posėdis truktų valandą, na, dvi. Daugiau ir nereikia. O dabar trunka visą dieną ir dalis klausimų lieka rytdienai.

Tarkime, pristatomas kažkoks finansų klausimas, staiga šoka koks nors politikas iš strateginio komiteto ir pradeda kalbėti, kad jam neaišku, kodėl čia taip, paskui šneka dėl motyvų. Ir viską užtęsia iki beprotybės. Sėdime, klausomės. Kiti tyčia užtęsia laiką iš neturėjimo ką veikti. Aišku, čia kaltas reglamentas. Taip detaliai juose viskas aprašoma, vos ne kiekvienas nosies pasikrapštymas. Kitas pasiūlo, balsuokime, galima ar negalima nosį krapštyti. Tada ir prasideda: kodėl aš negaliu siūlyti, yra ar nėra žodžio laisvė?! Pradeda taip, o baigia kosminėmis temomis. Dėl to rimtos ekonominės, socialinės temos virsta politikavimu. Iš to jokios naudos, tik žala."