Nacionaliniame kraujo centre įvyko neeilinis susitikimas. Trys kauniečių kartos – senelis, sūnus ir anūkas nusprendė kartu duoti kraujo. Proga taip pat išskirtinė – 65-erių senelis donorystę perdavė 18-os sulaukusiam anūkui.

Sovietmečio neskaičiuoja

87 kartus per savo gyvenimą kraujo davęs Romualdas Neliubšys atsisveikino su donoryste. Šiais metais jam sueina 65-eri – amžius, nuo kurio nebegali būti kraujo donoru.

Tiesa, Romualdas mano, kad kraujo davė tik 66 kartus, nes skaičiuoja tik nepriklausomos Lietuvos metais padovanotą kraują. Už savo gerą darbą – neatlygintiną donorystę jis yra pelnęs antrojo laipsnio valstybinę pensiją.

"Šiandien liūdna diena, gaila, kad paskutinį kartą duodu", – sakė ant kušetės Nacionaliniame kraujo centre gulintis Romualdas. Anot jo, donorystė jam visuomet asocijavosi su džiaugsmu.

"Malonu būdavo čia ateiti, su draugėmis pasišnekėti", – juokėsi vyras, kreipdamasis į kraujo centro darbuotojas. Vienai gydytojai pradėjus skaičiuoti, kiek iš tiesų Romualdas yra davęs kraujo, šis ją nutraukė. Esą jam svarbi donorystė tik nuo 1991 m.: "Dabar Lietuvai duodu, kad ji stiprėtų ir kad piliečių daugėtų."

Norėtų duoti daugiau

Garbės donoro vardo nusipelnęs Romualdas pirmąkart kraujo davė, kai gimdė jo žmona. Vėliau kraujo prireikė, kai žmonos pusbroliui buvo atliekama širdies operacija.

"Tada visi važiavome duoti – ir giminės, ir draugai, ir bendradarbiai. Mano kraujo grupė yra reta, tai kai paskambindavo, ir atlėkdavau. O paskui įsitraukiau", – pasakojo vyras, nė kiek nepanašus į 65-metį. Juolab – pavydėtina sveikata, nes donorai yra tik sveiki žmonės.

Paklaustas, ką dabar reikės daryti, kai niekas kraujo neims, Romualdas prapliupo juokais: "Reikės eiti muštis." Nors ilgamečio donoro žmona kraujo duoti negali dėl savo sveikatos, abu jo sūnūs pasekė tėvo pėdomis.

Jaunėlis, 23 metų, Lukas jau yra davęs kraujo daugiau nei dešimt kartų. Vaikinas net darbavosi Nacionaliniame kraujo centre, tačiau dabar tęsti mokslų išvyko į Švediją.

"Dabar švedams kraujo duos, – juokėsi jo tėvas ir prisipažino, kad dėl sūnaus pasirinkimo iš pradžių pyko. – Aš buvau labai piktas. Čia reikia mokytis, kodėl ten geriau?" Tačiau dabar tiek Romualdas, tiek Luko brolis Žilvinas, džiaugiasi, kad jam pasitaikė tokia gera proga.

Duodamas kraujo alpdavo

Kadangi Lukas išvykęs užsienį, jo Nacionaliniame kraujo centre tą dieną nebuvo. Tačiau buvo kitas Romualdo sūnus Žilvinas, per savo 44-erius gyvenimo metus jau davęs kraujo daugiau nei 80 kartų ir taip pat pelnęs garbės donoro vardą.

Nei donorystės patirtimi, nei humoro jausmu bei optimizmu savo tėvui nenusileidžiantis Žilvinas Neliubšys teigė pirmus tris kartus duodamas kraujo alpdavo, tačiau tai jo nesustabdė.

"Pasakiau sau, kad duosiu tol, kol nebealpsiu", – juokėsi vyras, kuriam kitą mėnesį sueis 45 metai. Nors jis pasekė tėvo pėdomis, tačiau Romualdas tikino specialiai savo sūnų nei skatinęs, nei raginęs.

"Jis pats eidavo duoti kraujo, tapo Kauno rajono donorų draugijos pirmininku. Abu duodavome kraujo paraleliai, – apie savo sūnų Žilviną kalbėjo Romualdas. – O dabar atėjo ir anūkas. Neaišku, kaip bus toliau, bet pradžia jau padaryta."

Nugalėjo baimę

Romualdo anūkui Simonui birželio mėnesį suėjo 18 metų. Kraujo donoru galima tapti tik sulaukus pilnametystės, nors su tėvų sutikimu kraujo galima duoti ir 17-os. Dvyliktokas Simonas tą dieną džiaugsmu netryško. Visiškai suprantama – pirmą kartą duodant kraujo dažniausiai lydi didelė baimė.

Žilvinas pasakojo, kad kartą, dar būdamas visai mažas, jo sūnus dalyvavo vienoje iš kraujo donorystės akcijų Laisvės alėjoje. Prie jo priėjo "Kauno dienos" žurnalistas ir paklausė, ar užaugęs jis duos kraujo. Tuo metu Simonas atsakė, kad bijotų. Anot Žilvino, sūnus bijo iki šiol.

Nepaisydamas baimės Simonas tą dieną atėjo į kraujo centrą. Paklaustas, kaip jaučiasi, jis tik trumpai atkirto, kad kraujo tikrai neduos. Jo tėvas ir senelis dėl to nesikrimto – anot jų, tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas ir negali būti jokios prievartos.

Vis dėlto tą dieną dvyliktokas Simonas išdrįso ir pirmą kartą savo gyvenime davė kraujo. Galbūt jį padrąsino bendraamžė Daiva, kuri taip pat pirmą kartą tapo donore. Abejonės ir baimė galutinai išnyko, o jo veide pasirodė šypsena, kai seneliui buvo primintas pažadas pripildyti Simono automobilio degalų baką.

Romualdas, Žilvinas ir Simonas – trečios, ketvirtos ir penktos kartos kauniečiai – dienos, kai visi susirinko kartu duoti kraujo, pernelyg nesureikšmino. Nacionalinio kraujo centro Kauno filiale skambėjo garsus juokas ir jaunatviškas gyvenimo džiaugsmas.

Kraujas – galingas ginklas gydytojo rankose

Kartu su Neliubšių šeimyna kraujo davė ir jų bičiulis Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas Darius Tumšys, prisimenantis tiek savo, tiek draugo Žilvino pirmuosius donorystės žingsnius.

Anot jo, donorai yra unikalūs sveikatos apsaugos sistemoje, nes jie yra vieninteliai sveiki žmonės. Visos kitos organizacijos yra pacientų, kuriems reikia padėti. "Tik sveiki žmonės gali duoti kraujo, o kai kraujo nėra, gydytojas pila viską, ką turi", –  sakė D.Tumšys, tvirtindamas, kad jei būtų užtektinai kraujo, nereiktų taip gausiai naudoti cheminius vaistus.

Pasak jo, Lietuva atsilieka nuo kitų ES valstybių, kuriose gerokai dažniau preparatais iš kraujo gydomi net ir vėžiniai susirgimai.

Jis pats kraujo duoda maždaug keturis kartus per metus. Du kartus susiplanuoja duoti kraujo būtinai vasarą ir bent kartą – kalėdiniu laikotarpiu. Vasarą daug potencialių donorų atostogauja, o švenčių dienomis žmonės galvoja apie kitus – ne donorystės dalykus. Tačiau D.Tumšys pabrėžia, kad tokia dovana yra daug vertingesnė už įprastines Kalėdų dovanas.

"Sergančiųjų per šventes nesumažėja ir jie yra tiesiogiai priklausomi nuo tokios dovanos", – vyras aiškino, kodėl tradiciškai tarp Kalėdų ir Naujųjų metų susirenka ir kraujo duoda Nacionalinio kraujo centro darbuotojai ir bičiuliai.

Anot D.Tumšio, daugiausia kraujo Nacionalinis kraujo centras surenka per išvykas: per viešąsias akcijas arba darbovietėse, mokyklose, auditorijose. Jis skatina įmonių darbuotojus ar vadovus patiems susiorganizuoti tokią akciją, į kurią centro darbuotojai tikrai atvyks. Užtenka turėti maždaug 20 kv. m dydžio patalpą, kelis stalus ir kėdžių.

"Pirmas kartas visuomet gali būti sunkus. Fiziologiškai tai yra drastiškas dalykas, nes prarandate dalį kraujo. Moterys paprastai yra ir emociškai, ir fiziologiškai tvirtesnės, o dažniausiai duodami kraują alpsta vyrai", – pasakojo D.Tumšys.