Alternatyva – biotekstilė

Renginyje buvo pristatyti Kauno kolegijos lektorės Indrės Mikuckės tyrimai apie augalinės kilmės biotekstilę. Skirtingai nei tradiciniai pluoštai, tokie kaip medvilnė ar sintetiniai audiniai, biotekstilė auginama iš gyvų mikroorganizmų arba augalų struktūrų, todėl jos gamyba gali būti visiškai netarši. Vadinasi, ateityje mados industrija galėtų atsisakyti vandens ir cheminių medžiagų alinamos medvilnės ir plastiko pagrindu sukurtų sintetinių siūlų.

Biotekstilė gali būti dažoma natūraliai, pavyzdžiui, naudojant pomidorų žieveles. Parodoje buvo eksponuojami keli dirbiniai iš šios medžiagos, o vizija leido pažvelgti į ateitį, kai drabužiai galėtų būti auginami laboratorijose, o ne gaminami tradicinėmis pramoninėmis technologijomis.

Elektrinis verpimas

KTU tekstilės ir mados magistrantė Ugnė Zasčiurinskaitė pristatė savo tyrimus apie elektrinį verpimą – technologiją, leidžiančią iš polimerų ar natūralių tirpalų išgauti itin plonas, vos kelių nanometrų storio gijas. Tokios gijos yra ypač tvirtos, pralaidžios orui, gali turėti antibakterinių savybių ir būti naudojamos ne tik gaminant drabužius, bet ir medicinos ar inžinerijos srityse.

Elektrinis verpimas – dar mažai žinoma technologija Lietuvoje, todėl jos pritaikymo perspektyvos ypač intriguojančios. Ji galėtų tapti ateities tekstilės gamybos pagrindu, sujungiančiu inovatyvius mokslinius atradimus su tvarumo principais. Taip mados industrija iš sprendžiančios vartojimo problemas virstų inovacijų generatoriumi.

Nėra nereikalingų daiktų

Visuomenininkė, stotelių „Dėkui“ iniciatorė ir „Denim Diaries“ įkūrėja Milda Paukštė kalbėjo apie daiktų antrąjį gyvenimą. Jos idėja išsiskyrė tuo, kad akcentuojamas ne tik utilitarinis daiktų perdirbimas, bet ir jų emocinė, meninė vertė.

Pasak M. Paukštės, nereikalingi objektai gali tapti kūrybos energijos šaltiniu – iš senų džinsų galima kurti naujus dizaino produktus, meninius objektus ar net socialines iniciatyvas, kurios skatina bendruomeniškumą. Ji kėlė probleminių klausimų apie visuomenės vartojimo įpročius, atkreipdama dėmesį, kad žmonės dažnai atiduoda drabužius į tekstilės konteinerius, tačiau tuo pat metu skuba pirkti naujų.

„Kas iš to, kad perdirbi, jeigu toliau vartoji?“ – retoriškai klausė ji. Jos pasiūlymu, žmonėms reikia išmokti perdirbti drabužius patiems. Toks požiūris keičia santykį su vartojimu: daiktas nebėra tik medžiaga, kurią galima perdirbti, bet tampa kultūrinės istorijos dalimi, kuriai suteikiamas naujas naratyvas.

Renginyje pristatyti darbai ir idėjos parodė, kad tvari mada ateityje neapsiribos vien tradiciniais sprendimais. Jos laukia biotekstilės proveržis, dirbtinio intelekto integracija, naujos technologijos ir kūrybiškas požiūris į antrąjį daiktų gyvenimą. Tai kryptys, leidžiančios matyti tvarumą ne tik kaip privalomą sąlygą, bet ir kaip įkvėpiančią galimybę.