Dziudo – gyvenimo dalis
Pagrindinis vaikų mokymosi būdas – mėgdžiojimas. Jie atkartoja tai, ką mato, ką girdi, ką patiria, todėl neretai jų mėgdžiojimo objektais tampa patys artimiausi žmonės – tėvai, vyresnieji broliai, seserys. Panašiai nutiko ir Tadui. Matydamas kaip penkeriais metais vyresnis brolis Mindaugas eina į dziudo treniruotes, šeimos jaunėlis taip pat pasiprašė ant tatamio.
„Į pirmą treniruotę nuėjau gal ketverių. Žinoma, tada viskas labiau priminė žaidimą, – šypseną, anot T. Narkaus, dabar kelia ir taurė, kurią maždaug po metų jis gavo už pirmąją pergalę vietiniame Plungės dziudo klube. – Ji visai mažytė. Gal sprindžio dydžio. Ne taurė, o labiau taurelė.“
Mažasis kovotojas augo, vieną laimėjimą keitė kiti, pildėsi trofėjų lentyna. Būdamas penkiolikos, vienos kovos metu sportininkas patyrė kojos traumą – jam trūko raiščiai. Poros mėnesių pauzė paaugliui sudėliojo visus taškus.
„Buvo labai sunku be sporto. Dariau atsilenkimus, atsispaudimus. Tada supratau, kad dziudo yra mano gyvenimo dalis“, – sustiprėjęs T. Narkus tęsė savo sportinę karjerą. Pateko į Lietuvos jaunimo rinktinę. Daugiau nei dešimt metų Tadas treniravosi Plungėje. Pirmasis jo treneris buvo Antanas Kasteckas, antrasis – Robertas Zimkus. Prieš metus plungiškis persikėlė į Kauną, įstojo į Lietuvos sporto universitetą (LSU), o rugpjūtį ėmė treniruotis dziudo klube „Danas“. Čia jo treneriu tapo Petras Vinciūnas.
Laukia universiados
„Kaip sekas Kaune?“ – T. Narkus nesipuikavo ir nedaugžodžiavo. Kur kas iškalbingesnis buvo jo kolegų įrašas virtualiojoje erdvėje.
Gegužės viduryje Suomijos, Estijos, Lietuvos ir Latvijos studentų žaidynėse Tadas tapo čempionu svorio kategorijoje iki 100 kg. Pergalė, ne tik dar vienas medalis, kurių sportininkas jau seniai nekolekcionuoja, bet ir bilietas į liepos mėnesį Vokietijoje vyksiančią Pasaulio studentų universiadą.
„Dar nėra galutinio oficialaus šaltinio patvirtinimo, bet, manau, tikrai keliausiu“, – paklaustas ar kitas žingsnis – olimpiada, T. Narkus neskubėjo užbėgti įvykiams už akių.
Būdamas mažas eidavau pas tėtį į darbą. Žiūrėdavau, kaip ten viskas vyksta.
Nors olimpinės žaidynės yra kiekvieno sportininko siekiamybė, Tado įsitikinimu, jam dar yra kur stiebtis. Žinoma, ne ūgiu, o patirtimi. Šiuo metu 193 cm ūgio kovotojas turi juodą diržą, tačiau jis nėra aukščiausios meistrystės įvertinimas. Juoda spalva reiškia, kad meistras pasiekė kūno ir dvasios harmonijos laipsnį, reikalingą eiti tolesniu keliu, kurį žymi danai, naujos diržų spalvos ir dar daug pamokų.
„Baltas dziudo diržas – pradedančiųjų. Įdomu tai, kad dziudo įkūrėjas pareikalavo jį palaidoti su baltu diržu nes turėjo filosofiją, kad visą gyvenimą mes mokomės“, – T. Narkus nedrįso prieštarauti išsakytai minčiai. Nors dziudo užsiima jau šešiolika metų, yra įsitikinęs, kad dar labai daug ko nežino, todėl kada nors svajoja apsilankyti Kodokan dziudo institute, kurį 1882 m. įkūrė pedagogas Jigoro Kano.
„Tiesiog įdomu kaip sportininkui. Norėčiau daugiau sužinoti apie dziudo istoriją. Žinau kažkiek, bet ne tiek, kiek jos yra“, – dvidešimtmetis kovotojas liepsnojo smalsumu.
Tėčio pėdomis
Ruošiantis varžyboms, anot Tado, svarbu ne tik nuoseklios treniruotės, tinkama mityba. Tinkamas jėgų sugrąžinimas po fizinės veiklos turi įtakos rezultatams. Būtent todėl poilsio periodas – ypač svarbi treniruočių dalis.
„Jei nepailsi, neišsimiegi, gerai nepavalgai, kitą dieną nesijauti gerai. Būni lėtesnis, – paklaustas, ar poilsį visuomet pavyksta suderinti su darbu, T. Narkus buvo atviras. – Sunkiai. Žinoma, būna įvairių dienų. Vienos – sunkesnės, kitos – lengvesnės.“
Tadas – Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 3-iosios komandos ugniagesys gelbėtojas, vidaus tarnybos puskarininkis. Pasirinkimas – asmeninis, tačiau įtakos tam turėjo brolio profesija jųdviejų tėtis, bemaž 30 metų dirbantis ugniagesiu gelbėtoju.
„Būdamas mažas eidavau pas tėtį į darbą. Žiūrėdavau, kaip ten viskas vyksta“, – T. Narkus ne kartą pagalvojo, kad ir pats norėtų būti ugniagesiu gelbėtoju. Praėjusių metų rugsėjį mintis virto kūnu – baigęs ugniagesių gelbėtojų mokyklą, jaunuolis apsivilko uniformą ir įsiliejo į ugniagesių aukštalipių komandą.
„Paradoksas – vaikystėje labai bijojau aukščio, o paauglystėje įvyko lūžis“, – baimę, anot dvidešimtmečio, pakeitė kitas jausmas – nepaaiškinama trauka aukščiui.
Būsimas aukštalipys
Ką daro ugniagesiai aukštalipiai? Jie kviečiami tais atvejais, kai žmogaus gyvybei gresia pavojus, bet privažiuoti su automobilinėmis kopėčiomis, pasiekti keltuvais – neįmanoma. Aukštalipiai taip pat leidžiasi į gilius šulinius, traukia žmones iš kitų sunkiai pasiekiamų vietų. Tiesa, kol nebaigė specializuotų mokymų, Tadas to daryti negali.
„Dabar daugiausia atlieku gesinimo, gelbėjimo darbus. Negaliu leistis nuo aukštų pastatų arba atlikti darbų dideliame gylyje. Tuo užsiima specialistai“, – paklaustas, kaip atrodo darbo diena, T. Narkus nebuvo linkęs atvirauti.
Prasitarė, kad ugniagesio gelbėtojo kasdienybėje nėra monotonijos, o tomis akimirkomis, kai manai jau visko matęs, vis dar gebi nustebti.
„Dėl to mūsų darbe svarbu ne tik fizinis pasirengimas. Reikia būti psichologiškai stipriam, gebėti greitai reaguoti ir matyti toliau už dėžės ribų, – ugniagesys gelbėtojas neabejojo, kad vieni dalykai yra duoti, kitų galima išmokti. – Čia tas pats, kaip ir sporte. Pranašesnis ne tas, kuris turi fizinių duomenų, o tas, kuris deda pastangų. Lygiai tas pats ugniagesio gelbėtojo darbe. Didžiausias pranašumas yra noras, vidinė motyvacija, tvirta psichologija, gebėjimas dirbti komandoje, nes čia esi ne vienas. Dirbi ne tik už save.“
Dviguba svajonė
Vidinės jėgos, skatinančios veikti ir siekti savo tikslų, Tadui nestinga. Savo kūną jis stiprina ne tik treniruotėmis, bet ir kilometrais, kuriuos tirpdo bėgiodamas. Atmintį, analitinius gebėjimus ir loginį mąstymą jaunuolis lavina šachmatais, prisijaukintais karantino metu. Intelektą – muzikos garsais.
„Groju gitara. Plungėje baigiau YAMAHA muzikos mokyklą. Patinka maisto gamyba, ypač konditerija. Kartais ir į darbą atnešu, tarkime, tiramisu“, – pasakojo T. Narkus, šiuo metu studijuojantis LSU.
Plungiškis pasirinko treniravimo sistemos ištęstines bakalauro studijas. Tokia forma jam leidžia mokslus derinti ir su dziudo treniruotėmis, ir su ugniagesio gelbėtojo darbu.
„Treniravimo sistemas pirmiausia pasirinkau dėl asmeninio intereso. Noriu išmokti kuo efektyviau lavinti savo kūną, atlikti tam tikrus pratimus. Noriu įgyti žinių ir įgūdžių, kaip tinkamai treniruoti auklėtinius, atsižvelgiant tiek į fizinius, tiek į socialinius, tiek į emocinius aspektus, – paklaustas, ar studijų pasirinkimas nulems ateities profesiją, T. Narkus vylėsi, kad jam pavyks suderinti abi savo aistras. – Tikiuosi ir labai noriu, kad galėčiau dirbti tiek treneriu, tiek ugniagesiu gelbėtoju.“
Naujausi komentarai