Laikinuosiuose dirigentės Oksanos Madaraš namuose Kaune eglutė sutvisko visai neseniai. Kartu su mama žaliaskarę ji papuošė girliandomis, spalvotomis lemputėmis ir stikliniais žaisliukais, kuriuos padovanojo viena bičiulė.
„Kabinome su mama ir gėrėjomės, kokie jie nuostabūs. Spėju, visi rankų darbo. Ukrainoje taip pat turėjome labai gražių žaisliukų. Keli jų buvo dar iš mamos vaikystės. Deja, viskas pasiliko“, – O. Madaraš pasakojo, kad gimtuosiuose namuose eglutę puošdavusi kiek vėliau.
Darbų prieš didžiąsias metų šventes esą būdavo tiek, kad dėžutes su žaisliukais iš spintos ji traukdavo likus savaitei iki Kalėdų, o retsykiais net ir didžiųjų švenčių išvakarėse. Kovo viduryje į Lietuvą atvykusiai, į Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) šeimą įsiliejusiais dirigentei darbo buvo ir šiemet. Apibendrindama laiką, kurį praleido Kaune, O. Madaraš džiaugėsi, galėjusi tapti Giuseppe’ės Verdi operos „Nabukas“, šiuolaikiškai pasakojančios apie kovos su bet kokia priespauda ir išsivadavimo troškulio idėją, dalimi. Ko gero, svarbiausias šių metų projektas, anot dirigentės, – KVMT pristatytas ukrainiečių kūrybinės grupės baletas visai šeimai „Aladinas“. Spektaklį kūrė ukrainiečių menininkų komanda, 2021-aisiais projektą realizavusi Kyjivo akademiniame operos ir baleto teatre vaikams ir jaunimui. Dėl prasidėjusio karo pasirodymus teko stabdyti, tačiau kūrybinės bendrystės pastangomis baletas atgimė Kauno scenoje. Spektaklį į ją perkėlė pastatymo meno vadovas Petro Kachanovas, choreografas ir režisierius Serhijus Konas, asistuojanti choreografė Oksana Xamrovska. Muzikos partitūrą su teatro orkestru įvaldė dirigentai O. Madaraš ir Julius Geniušas. Kostiumus ir grimą sukūrė dailininkas Dmytro Kuriata, o pasakos personažus sultono rūmuose, paslaptingame Agrabaho mieste ir dykumoje apgyvendino scenografė Natalija Klisenko.
Likimas: O. Madaraš laiminga, kad atsidūrė Kaune, kur ją supa nuostabūs žmonės. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Linki taikos pasauliui
Nors po šių metų vasario suprato, kad iš žmogaus planų velnias juokiasi, savo kalendoriuje O. Madaraš žymi naujus, jau kitų metų darbus – spektaklius ir gastroles. Žinoma, nesiliauja galvoti ir apie svarbiausią šių ir kitų metų planą – paprasčiausiai išgyventi. Žmonės, anot O. Madaraš, Ukrainoje šiuo metu kenčia nuo šalčio, nes neturi nei dujų, nei elektros, nei vandens, todėl kiekviena jų diena – kova už būvį.
„Žiūriu į visas tas švytinčias Kalėdų eglutes mieste ir už kiekvienos matau žmones, kuriems nelemta patirti džiaugsmo, šilumos. Taip norėčiau, kad karas pagaliau baigtųsi ir ateities kartoms niekada netektų patirti to, ką šiandien patiria visa Ukraina, – O. Madaraš neslėpė, kai tai didžiausias jos Kalėdų noras ir dovana, kurią ji norėtų rasti po savo eglute. – Karas labai pakeitė vertybes, tačiau žmogaus gyvybė buvo, yra ir bus aukščiau visko.“
Todėl Oksana dėkoja visiems lietuviams, kurie ukrainiečius įsileido į savo namus, leido juose pasijausti kaip savuose arba kaip įmanydami stengėsi palengvinti Ukrainoje likusių žmonių kasdienybę.
„Dėkoju likimui, kad jis mane atsiuntė į Kauną. Todėl, kai manęs klausia, ar pripratau prie šio miesto, atsakau, kad miestas – žmonės, o čia jie yra nepakartojami“, – kalbėjo dirigentė.
Dėkoju likimui, kad jis mane atsiuntė į Kauną. Todėl, kai manęs klausia, ar pripratau prie šio miesto, atsakau, kad miestas – žmonės, o čia jie yra nepakartojami.
Padėjo kraštiečiams
Nors ukrainietė Olga Sajenko Kaune gyvena ne vienus metus, pastarieji jai buvo visai kitokie. Rusijai pradėjus karo veiksmus Ukrainoje, pirmuosius du mėnesius moteris nepaleido telefono iš rankų.
Skambino Rusijoje gyvenantiems giminaičiams, pažįstamiems, prašė palikti Ukrainos žemes ir liautis žudyti taikius žmones. Kai suprato, kad žodžiai nepasiekia adresato, Olga ėmėsi veiksmų Kaune. Surėmusi pečius su kitais savanoriais, moteris rinko paramą Ukrainoje likusiems žmonėms ir padėjo tiems, kurie laikiną prieglobstį rado Lietuvoje. Daugiau nei prieš metus netikėtai savyje atradusi talentą tapyti, kovo viduryje Kauno centrinio pašto rūmų trečiajame aukšte atidarius kultūrinę kūrybinę erdvę „CulturEUkraine“, Olga organizavo meno terapijos užsiėmimus ir ukrainiečius kvietė kalbėti spalvų potėpiais.
„Sulaukėme labai daug žmonių. Vieni piešė, bendravo, o kiti ateidavo tiesiog pasėdėti. Vos tik įėjus pro duris būdavo aišku, ar tas žmogus norės kalbėti, ar ne. Patikėkite, per kelis mėnesius išgirdau labai daug įvairių istorijų. Buvo su sėkmingomis pabaigomis, tačiau nuo kai kurių šiurpo oda, – O. Sajenko pasakojo, kad nemaža dalis jos girdėtų istorijų herojų šiandien jau ne Kaune.
Išgyvena: nors Kaune gyvena ne vienus metus, pastaruosius Olgos širdis – tarp Lietuvos ir Ukrainos. Justinos Lasauskaitės nuotr.
Stovi sukrauti lagaminai
Nors virš galvų zvimbia kulkos, Ukrainos žmonėms, anot jos, geriausia gimtuosiuose namuose. Ypač vaikams.
„Savanoriaudama šiek tiek dėsčiau matematiką. Iki šiol pamenu vieną berniuką, kuris tol maištavo, kol su mama grįžo į Ukrainą. Vaikams sunku suvokti tai, kas vyksta. Net jei pasakai, kad jų gatvėje nukrito raketa, jie atšauna: na ir kas, juk ji krito ne prie mūsų namo“, – su suaugusiaisiais, anot O. Sajenko, šiek tiek lengviau, nes jie realiau vertina situaciją. Nors jai pačiai prireikė laiko, kol savo artimuosius įkalbino atvykti į Lietuvą. Pasitelkus šventą melą, planas pavyko.
„Paprašiau atvežti vaikus į Lietuvą, o kai atvažiavo, nepaleidau visų jų“, – ar ilgai pavyks išlaikyti mylimiausiuosius, O. Sajenko negalėjo prognozuoti. Sukrauti artimųjų lagaminai koridoriuje stovi nuo pavasario, o kiekviena nauja diena jiems suteikia vilties, kad karas baigsis ir netrukus jie galės grįžti į savo namus.
„Žinote, kada labiausiai griebia už širdies? Kai matai dešimties metų berniuką, kuris sako: grįšiu ir kovosiu už laisvę. Gumulas gerklėje stringa ir tada, kai net 30 metų neturintis vyras su nutraukta ranka ir gyjančia koja ketina vėl eiti į mūšio lauką. Dėl tokių žmonių reikia stengtis išlikti stipriems savo dvasia. To visiems ir linkiu“, – pokalbį baigė O. Sajenko.