Skaldyk ir valdyk
Ambasadorius atkreipė dėmesį, kad savo tikslų Rusija siekia naudodama principą „skaldyk ir valdyk“, bandydama supriešinti ES valstybes, Europą – su JAV, mažas šalis – su didelėmis, Rytų valstybes – su Vakarų Europos. Tam pasitelkia dezinformaciją, verslo ryšius, korupciją, politinį lobizmą.
Sankcijos sukelia finansinių, kitokių nepatogumų ir pačioms jas Rusijai įvedančioms šalims, tačiau tai maža auka, palyginti su tuo, kas laukia, jeigu Rusija nebus sustabdyta, tikino karo baisumus kenčiančios, bet okupantams nepasiduodančios šalies atstovas.
„Anksčiau Rusija apsimetinėjo Europos šalims tinkama demokratine partnere, o šio karo metu nukrito visos Rusijos kaukės – pasirodė visu savo bjaurumu“, – pastebėjo P.Bešta.
Ambasadorius neslėpė: jei nebūtų diplomatas, bandytų rasti kitą optimalų vaidmenį, kuris leistų, kiek įmanoma, būti naudingesniam Ukrainai. „Daug mano draugų – savanoriai: dirba su tarptautinėmis paramos organizacijomis, padedančiomis Ukrainai, tiekiančioms maistą, ginklus, šalmus. Eičiau ir kariauti, jeigu manyčiau, kad fronte būčiau naudingiausias“, – kalbėjo ambasadorius, Kaune dažnai besilankantis diplomatiniais reikalais, ir ne tik.
Viena priežasčių praėjusią savaitę užsukti į mūsų miestą jam buvo „Eurovizijos“ nugalėtojų ukrainiečių „Kalush Orchestra“ koncertas „Žalgirio“ arenoje – negalėjo praleisti tautiečių vizito. Jis pats „Eurovizijos“ žinovu nesijaučia, tad nesiėmė spėlioti, kiek įtakos pergalei turėjo pasaulio palaikymas dėl šalyje vykstančio karo, kiek dėl pačios dainos šaunumo, tačiau teigė, kad ir jam, ir dukrai „Stefania“ labai patinka.
Negalima nuolaidžiauti
– Kaip laikotės? – pasiteiravome P.Bešto.
– Man labai patinka Lietuva. Su žmona bent kartą per mėnesį apsilankome Kaune. Labai gražus miestas. Lietuvoje gera, bet širdyje sunku, nes Ukrainoje miršta vaikai ir suaugusieji, žmonės kenčia, sunaikintos mokyklos, namai. Kai kurie mano pažįstami, pavyzdžiui, iš diplomatinio korpuso, išėjo kariauti ir buvo sužeisti, gydomi ligoninėje. Labai sunku suvokti, kaip visa tai mums, Ukrainai, nutiko. Kaip visa tai nutiko taikiems žmonėms, niekada niekam nerodžiusiems agresijos.
Vizitas: „Kauno dienos“ redakcijoje apsilankęs P.Bešta teigė, kad jam didžiulį įspūdį paliko žaibiška lietuvių pagalba Ukrainai. (Vyčio Šulinsko nuotr.)
Tiesiog norime kurti savo šalį pagal savo pasirinktus principus. Man sunku iš šalies žiūrėti į tai, kas vyksta. Tačiau šioje kovoje visomis jėgomis padedu Ukrainai diplomatiniame fronte, kuris taip pat labai svarbus. Norint pakreipti karo eigą, Rusijai būtina taikyti griežtas ekonomines ir kitokias sankcijas, nes tada ji neturės finansinių, technologinių resursų atkurti tankų, raketų, aviacijos ir kitos ginkluotės pajėgumų. Kitaip tęs tai, ką daro dabar.
– Kaip manote, kodėl pasaulis taip lėtai reaguoja ir neskuba realiai padėti? Žmonės Ukrainoje kenčia, miršta.
– Rusija nuo seno buvo užmezgusi stiprius ryšius su galingiausiomis Europos šalimis, su įvairiomis interesų grupėmis. Jas sudomino įvairiais naudingais verslo projektais. Šios interesų grupės nenori atsisakyti pelningų ryšių, todėl bando sumenkinti Ukrainoje vykstantį karą. Lietuva, Ukraina, Lenkija ribojasi su Rusija, todėl kai dėl jos kyla įtampa, šios šalys labiausiai ir kenčia. Kitos šalys yra toliau, tokios grėsmės nejaučia, be to, nori toliau uždirbti pinigų. Tokių santykių istorija – ilga, tai sukuria labai stiprią inerciją. Matome, kad dėl įvykių Gruzijoje 2008 m. Rusijos izoliacija tęsėsi vos tris mėnesius, o paskui grįžta prie verslo lyg niekur nieko. Agresija Donbase 2014–2015 m. buvo brutalus karas, brutali okupacija. Rusijos atžvilgiu taikyta pacifistinė politika. Europos elitas nepasiruošęs priimti stiprių sprendimų. Jie tikisi, kad viskas nurims, nors tokia galimybė – minimali. Delsimas lemia, kad Ukraina ar mažos šalys turi mokėti didesnę kainą siekiant kompromiso su Rusija. Tai stipri istorinė inercija. Labai gaila, bet visa tai gali pakeisti tik dramatiški įvykiai.
Didžiausios klaidos, kurias padarėme, – kad nepasekėme Lietuvos pavyzdžiu ir daug anksčiau nesiekėme narystės NATO, ES.
Žavisi lietuviais
– Nuo karo pradžios į Lietuvą yra atvykę daugiau kaip 55,8 tūkst. ukrainiečių, čia darbą jau rado 11,5 tūkst. nuo karo Ukrainoje pabėgusių žmonių. Kaip, jūsų akimis, Lietuva priėmė jūsų tautiečius karo pabėgėlius?
– Pabėgėliams čia sudarytos labai geros sąlygos. Lietuva yra paramos Ukrainai čempionė. Tai yra sinergijos tarp Vyriausybės, visuomenės ir verslo rezultatas. Pavyzdžiui, „Heroiam Slava“ mokykla ukrainiečiams Kaune. Mokykla sukurta labai gretai, mokymas – kokybiškas. Padaryta tai, kas, atrodytų, neįmanoma.
– Šiandien kaip tik ten ir lankėtės?
– Taip. Aplankau kaskart, kai tik būnu Kaune. Tai stebėtinai nuostabus projektas. Per kelias savaites įkurti ukrainietišką mokyklą! Nuo rugsėjo ji priims dvigubai daugiau ukrainiečių vaikų. Kalbant apie jūsų sugebėjimą susiburti, sutelkti jėgas, negaliu nepaminėti „Bayraktar“ iniciatyvos, „Stiprūs kartu“.
– Gal turite artimųjų, bičiulių, kurie nuo karo Ukrainoje yra prisiglaudę Lietuvoje? Kaip jie čia įsikūrė?
– Žmonos tėvai. Jie atvyko iš Charkivo. Čia įsikūrė patogiai, bet kai ten bus saugu, planuoja grįžti.
– Iš Kauno organizuota įvairi pagalba keliavo, tebekeliauja į Ukrainą, į frontą. Gal galime dar kuo nors padėti?
– Visų pirma, svarbus moralinis palaikymas. Ir tęskite tai, ką jau darote. Karas dar nesibaigė, nors iš pradžių buvo kalbų, kad jis baigsis vasaros pabaigoje. Visi gyveno ta viltimi. Dabar suprantame, kad tęsis ilgiau. Kalbame apie naujuosius mokslo metus Ukrainos vaikams Lietuvoje. Aišku, gali būti netikėtų įvykių, kurie staigiai viską pakeis. Labai to tikimės, bet turime būti pasirengę ir labiau konservatyviems scenarijams. Prašau ir toliau palaikyti ukrainiečius čia, Lietuvoje, – padėkite švietimo ir medicinos srityse, įsidarbinti, skirkite vietų vaikų darželiuose.
Taip pat reikės pagalbos atstatant Ukrainą. Ruošiami ilgalaikės perspektyvos projektai, pristatomi, ieškoma išteklių jiems įgyvendinti jau dabar, nors į realius darbus bus galima kibti tik karui pasibaigus. Yra artimiausio įgyvendinimo termino projektų, skirtų labiausiai sugriautiems ir dabar jau išlaisvintiems regionams, miestams atstatyti. Atstatymo darbai ten būtini jau dabar. Galima prisiimti ir labai smulkių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, Kauno savivaldybė ar bet kas kitas gali pasišauti ir atstatyti 5 km kelio Borodiankoje (miesto tipo gyvenvietė Ukrainos Kyjivo srities Bučos rajone – aut. past.), atstatyti ligoninę Hostomelyje, kuri nebuvo visiškai sugriauta, bet reikia remontuoti. Yra atrinkti kritiniai objektai, kuriuos reikia sutvarkyti kuo greičiau, kad gyvenimas ten pradėtų normalizuotis ir žmonės galėtų grįžti. Šiuo metu į Ukrainą daugiau žmonių grįžta, nei išvažiuoja.
Atvyko prieš karą
– Jei Ukraina galėtų vieną kartą pasinaudoti laiko mašiną, į kokį laikmetį grįžtumėte ir ką pakeistumėte?
– Aš ne praeities žmogus, o dabarties ir ateities. Mieliau pažvelgčiau į ateitį. Grįžti į praeitį nėra prasmės. Istorija tokia, kokia yra. Ką gali pakeisti – tai ateitį. Reikia mokytis iš praeities klaidų, tai priimti kaip pamoką ir stengtis ateityje klaidų nekartoti.
– Kokių įžvelgiate Ukrainos klaidų?
– Didžiausios klaidos, kurias padarėme, – kad nepasekėme Lietuvos pavyzdžiu ir daug anksčiau nesiekėme narystės NATO, ES. Tai bet kokia kaina turime padaryti dabar.
Patinka: P.Bešta stengiasi bent kartą per mėnesį apsilankyti Kaune. (Vyčio Šulinsko nuotr.)
– Esame artimos šalys daugeliu prasmių, bet gal kas nors nustebino Lietuvoje?
– Į Lietuvą atvykau likus vos trims savaitėms iki karo. Tuo metu tarp Ukrainos ir Rusijos jau kelis mėnesius vyravo didelė įtampa. Tikėjomės agresijos, bet tikrai mažesnės. Lietuviai neįtikėtinai greitai sugebėjo mobilizuotis ir pradėti teikti pagalbą. Stebuklinga! Tokie draugiški ir artimi mums žmonės! Ir ši partnerystė – istoriškai gili. Tai, kaip jūs reagavote, stiprūs sinergijos tinklai, žmonių organizuotumas, kiti gebėjimai kritiniu momentu, susitelkimas rodo, kad esate stiprūs, išradingi. Jūsų šalies ateitis – labai gera.
– Kartu ir Ukrainos?
– Kartu ir Ukrainos, be abejo.
