Pasisekė, kad nežuvo
Tarp jo projektų – kasdienybės fronte ir bombarduojamose vietovėse fiksavimas, sumanymai per sustabdytas akimirkas atskleisti žmonių, sergančių ŽIV / AIDS realybę, dalyvavimas įvairiose tarptautinėse humanitarinėse misijose. Jam teko matyti masinių žudynių padarinių, teko būti sužeistam.
Dokumentuodamas įvykius Padniestrėje, Čečėnijoje, Azerbaidžane, o nuo 2014 m. – Rusijos ir Ukrainos karą, O. Hliadelovas buvo įsitikinęs, kad plataus masto Rusijos puolimas prieš Ukrainą – jau čia pat.
Į Kauną jis šįkart užsuko Europos kino festivalyje „Scanorama“ pristatydamas filmą „Pro begalybės objektyvą“, kurio herojumi tapo jis pats. Kūrėjai juostą apibūdina kaip žiūrovo kelionę kartu su menininku jo kelionėse, kur tenka nuolat laviruoti tarp skaudžios neišvengiamybės ir nepalaužiamo tikėjimo gėriu.
O. Chekmenev nuotr.
Jaunystėje nė nepagalvojo, kad kada nors bus fotografas. Fotoaparato prireikė, kai panoro įspūdžius iš kelionių kalnuose draugams perteikti ne tik žodžiu, bet ir vaizdu. Vėliau objektyvą nukreipė į karščiausius pasaulio taškus, apie kuriuos viešai buvo mažai kalbama.
Ukrainietis sako, jog jam tiesiog pasisekė, kad ne tik nežuvo, bet neprarado nė vienos fotojuostelės.
Kai kurie pažįstami klausia: Saša, ką fotografuosi, kai baigsis karas? Neturėsi ką veikti. Jeigu man taip pasiseks, kad, kai baigsis karas, dar būsiu gyvas, kaip kiekvienas normalus fotografas, tikrai rasiu, ką įamžinti.
Prisiminė Aleksotą
– Ar, be filmo pristatymo, radote ką veikti Kaune?
– Be abejo. Kaunas – vienas mano vaikystės miestų. Esu karininko sūnus. Gimiau 1957 m. Lenkijoje. Kai man buvo treji su trupučiu, atsikraustėme į Kauną. Išlikę labai ryškių prisiminimų iš vaikystės Kaune. Kai mama laukėsi mano brolio, gyvenome Aleksote. Gydytojai jai nurodė, kad kasdien turi daug vaikščioti. Kartu su mama kulniuodavome žemyn kalnu, per tiltą į Senamiestį. Lankydavomės muziejuose. Vėliau persikėlėme į Šiaulius, o netrukus išvykome į Ukrainą.
Paskui Lietuvoje trumpam lankiausi po studijų. Pagal išsilavinimą esu optikos inžinierius. Dirbau Ukrainos mokslų akademijoje. Kūriau lazerinę matavimo sistemą. Į Lietuvą buvau atvykęs pas kolegas mokslininkus, dirbusius šioje srityje. Pasinaudojęs proga apsilankiau prie namo Aleksote, kur kadaise gyvenome.
– Kokie toliau jūsų planai? Prie kokio sumanymo šiuo metu dirbate?
– Po filmo pristatymo grįžtu į Kyjivą. Laukia darbai. Turiu atspausdinti nuotraukas. Vis dar naudoju fotojuostelę. Mėgstu pats spausdinti. Dideliu formatu. Paskui keliausiu į Charkivą, vėliau – į Mykolajivą.
Kaip dokumentuojantis fotografas, negaliu visas dienas leisti fronto linijoje. Tai neįmanoma. Tam reikia ir finansų, ir fizinių pajėgumų. Kelionėms ruošiuosi iš anksto. Viskas sustyguota, manęs jau laukia. Nebūtina išvykti iš miesto, kad parengtum dokumentinių kadrų karo tematika. Kiekvieną naktį rusai bombarduoja miesto centrą.
S. Mykhalchuk nuotr.
Buvo sužeistas
– Žinau, kad buvote sužeistas...
– Taip, dukart kliuvo. Pirmą kartą kulką gavau Moldovoje, Padniestrėje 1992 m. Pakako 15 minučių kovos lauke. Antrą kartą buvau sužeistas Ilovaiske, Donbaso srityje. 2014 m. sprogusios granatos skeveldra pataikė į koją. Į Ilovaiską atvykau su Donbaso savanorių batalionu. Kartu vyko ir mano draugas fotografas. Buvome mokyklos pastate. Buvo rami naktis, be sprogimų. Išėjome į lauką vandens arbatai, kavai. Kaip tik tuo metu prasidėjo bombardavimas. Pajutau, kad kažkas įsmigo į koją. Pradėjome bėgti atgal į pastatą – jame buvo slėptuvei tinkamas rūsys. Galvojau, jeigu galiu bėgti, vadinasi, kojos kaulas, nervai nepažeisti, viskas gerai.
Emocinga: O. Hliadelovas nuotraukose įamžina Rusijos niokojamą ir bombarduojamą Ukrainą, kad už savo herojus pasauliui galėtų papasakoti jų istorijas.
– Natūralus klausimas: ar nebijote?
– Niekada nežinai, kas gali nutikti. Normalu bijoti. Jei nebijosi, būsi pavojingas sau ir kitiems, nes neturėsi įgūdžio, padedančio išgyventi. Klausimas, ar gali susitvarkyti su šia baime ir atlikti savo darbą, nesupanikuoti? Daug metų esu keliavęs po kalnus, tad galiu suvaldyti savo baimes.
Niekada nežinai, kas gali nutikti. Normalu bijoti. Jei nebijosi, būsi pavojingas sau ir kitiems, nes neturėsi įgūdžio, padedančio išgyventi.
Aišku, karo zonoje baisu. Tačiau tai mano šalis. Aš jau nesu šaukiamojo į kariuomenę amžiaus. Kaip kitaip galiu prisidėti? Esu geras fotografas, todėl fiksuoju, dokumentuoju tai, kas vyksta karštuose taškuose. Buvau Čečėnijoje, Azerbaidžane. Supratau, kad rusai ateis ir į Ukrainą. 100 procentų. Niekas manimi netikėjo. Čečėnijoje supratau, koks karas laukia Ukrainos. Identiškai buvo ir Sirijoje. Ėjimas trumpiausiu keliu: žudyti visus iš eilės, naikinti viską savo kelyje. Bombardavimas, civilių žudymas, net ir savo karių gyvybės nevertinimas.
– Kaip sugebėjote išlikti gyvas?
– Atsitiktinai.
– Matėte daug baisių dalykų, nutikusių kitiems, pats nukentėjote. Iš kur tas nepalaužiamas tikėjimas gėriu?
– Visų pirma, tikiu žmogiškumu. Nesu idealistas. Net nesuskaičiuoju, kiek žmonių, kuriuos esu fotografavęs, jau yra mirę. Mėnuo po mėnesio vis sužinau apie vis kitų pažįstamų žmonių žūtis. Tačiau nepraradau tikėjimo tuo, kas mus daro žmonėmis.
O. Hliadelovo nuotr.
Neprarasti žmogiškumo
– Kaip apibūdintumėte savo misiją?
– Labai paprasta. Tai ne misija, tai mano gyvenimas. Profesija, darbas, kai dirbi nuo 8 val. ryto iki 5 val. vakaro, o paskui – tavo asmeninis laikas. Kaip fotografas, esu savamokslis. Esu fotografavęs ir natiurmortų, portretų, bet vieną dieną man tai tapo nebeįdomu. Buvau pasiruošęs fotoaparatą naudoti kaip įrankį realybei tirti. Ji yra daugiaplanė ir įvairialypė. Tampi balsu žmonių, kurie patys pasauliui negali papasakoti savo istorijos.
– Ar ko nors gailitės?
– Iš esmės ne. Aišku, galima pasakyti, kad galėjau padaryti daugiau. Gal atrodo, kad dalis laiko galbūt praleista veltui, kad kai kurių dalykų nesiėmiau, nes tada atrodė, esu užsiėmęs, nepasiruošęs.
– Kiek dar ilgai norėtumėte dirbti? Ar susimąstote apie poilsį?
– Manau, kad mano kūnas – geros būklės. Sportuoju. Nuo paauglystės bėgioju. Per savaitę du kartus nubėgu po 10 km. Būnant blogos fizinės prie fronto geriau nesiartinti, nes tapsi našta kitiems, sukelsi rimtą pavojų savo ir kitų žmonių gyvybei. Nepamirškite, kad apsaugos priemonės yra nelengvos. Šalmas, neperšaunama liemenė ir t. t. Iškilus pavojui, su papildomu svoriu reikia sugebėti greitai judėti. Mano atostogos – dalyvauti savo parodų atidarymuose. Viena jų buvo surengta Niujorke, taip skleidžiant žinią pasauliui. Arba sergant. Buvau pasigavęs peršalimą. Tačiau irgi negulėjau be darbo – tvarkiau nuotraukas.
O. Hliadelovo nuotr.
– Apie ką svajojate?
– Sapnuoju kalnus, o svajoju apie karo pabaigą. Kai kurie pažįstami klausia: Saša, ką fotografuosi, kai baigsis karas? Neturėsi ką veikti. Jeigu man taip pasiseks, kad, kai baigsis karas, dar būsiu gyvas, kaip kiekvienas normalus fotografas, tikrai rasiu, ką įamžinti. Pavyzdžiui, ką karas padarė su mano šalimi. Po Antrojo pasaulinio karo fotografai darbo turėjo daugybei metų: sugriauti miestai, sužeisti žmonės, karo suluošinti likimai.
O. Hliadelovo nuotr.
– Ar matėte filmą? Kaip jūsų gyvenimas, bendravimas su savo nuotraukų herojais jums pačiam atrodo iš šalies?
– Taip, mačiau dar iki premjeros. Paskui žiūrėjau dar kelis kartus. Aišku, keista į save žiūrėti… Laisvai jaučiuosi abiejose kameros pusėse. Įdomu panagrinėti, kaip filmas buvo sukonstruotas. Taip, žiūriu kaip kūrėjas. Man įdomi ši virtuvė. Daug kas į filmą netilpo. Už kiekvienos nuotraukos – atskira istorija. Ne visos jos liūdnos.
