Prekybos centrams – ne

Su Auguste Barbora susitikome Kauno senamiestyje,„Humana Vintage“ parduotuvėje. 26-erių kaunietę anksčiau čia buvo galima sutikti dažniau, dabar – tik retsykiais.

„Būna, kad eidama iš manikiūrininkės užsuku“, – stebėdama, kaip jauna moteris virtuoziškai nardo tarp drabužių pakabų ir kartu palaiko pokalbį, supratau, kad vietos pojūtis ir įgūdžiai niekur nedingo.

Vieną akimirką Augustės Barboros rankose buvo gėlėtas švarkas su stačiais petukais, kitą – samanų spalvos paltas ir juoda skrybėlė. Tiesa, iš vintažinės krautuvėlės šviesiaplaukė garbanė išėjo tuščiomis. Prieš dieną vienoje dėvėtų drabužių parduotuvėje miesto centre ji įsigijo suknelę, siuvinėtą džemperį ir sijoną.

Laimikis: sidabrinis švarkelis su rožiniais akcentais tapo bilietu į sėkmę. (Augustės Barboros nuotr.)

„Turbūt tavo spinta lūžta nuo drabužių?“ – skaičiuodama paukščius ant Augustės Barboros suknelės neabejojau, kad panašių jauna moteris savo namuose turi bent kelias dešimtis. Neklydau. Atkeliavusios iš antrų ar trečių rankų kai kurios suknelės kaunietės spintoje nugula ilgesniam laikui, o kitos skleidžia skvernus ir ieško naujų šeimininkių.

„Prekybos centruose drabužius perku labai retai, o ateityje norėčiau rengtis tik dėvėtais, – tokiam jaunos moters pasirinkimui įtakos turėjo ne tik drabužių kokybė, jų siūlėse įpintos ankstesnių šeimininkių istorijos, bet ir tvarumo idėja. – Greitoji mada lemia tai, kad nepaliaujamai auga pagaminamų ir išmetamų drabužių kiekis. 10 proc. viso pasaulyje išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio išskiria drabužių ir avalynės pramonė. Tai yra daugiau, nei kartu išskiria tarptautinės aviacijos ir jūrų laivybos sektoriai.“

„Netflix“ dėmesys

Atrodo, kad tvarumo temą su Auguste Barbora būtume dar ilgai aptarinėję, tačiau šįsyk mane labiau domino jos verslo istorija, kurios nuotrupų atsitiktinai perskaičiau savaitgalį Kaune ūžusių „Atiduotuvių kiemo“ apraše.

„Augustė Barbora nuo seno domisi tvaria mada ir prikelia drabužius antram gyvenimui, o vėliau juos parduoda. Kūrybingumo jai nestinga ir pristatant kuistukuose, t.y. dėvėtų drabužių parduotuvėse, surastus perliukus – drabužius, avalynę ar aksesuarus. Augustė Barbora juokauja, kad ją turbūt pažįsta jau visų Kauno ir aplinkinių miestelių kuistukų darbuotojos, neretai jau žinančios, į kokių prekės ženklų drabužių medžioklę ji išsiruošė“, – „Dressedherring“ įkūrėjos pristatymas skambėjo intriguojamai. Todėl vos tik mums susitikus Augustės Barboros paprašiau nedidelės ekskursijos po „Dressedherring“ paskyrą. Vos prieš metus čia buvo tik kelios dešimtys sekėjų, o prieš kelias dienas gerbėjų būrys perkopė 5 tūkst. ribą.

Viskas esą pasikeitė per vieną naktį, kai lietuvaitės parduodamą vintažinį firmos „Desigual“ švarkelį pastebėjo ir įsigijo „Netflix“ serialo „Emily in Paris“ kūrėjai. Tai įvyko praėjusių metų birželį, kai buvo pradėti filmavimo darbai.

„Suformuotoje siuntimo etiketėje pamačiau, kad švarkelį nupirko įmonė, teikianti kostiumų kūrimo paslaugas kino industrijai. Tarp adreso eilučių buvo nurodytas „Emily in Paris“ kostiumų departamentas“, – momentinį džiaugsmą, anot pašnekovės, keitė dvejonės, ar visa tai gali būti realu.

Sidabrinį švarkelį su ryškiai rožiniais akcentais Augustė Barbora savo kompiuterio ekrane išvydo maždaug po pusmečio. Jį vilkėjo vienas serialo aktorių. Nufotografavusi sceną ir įkėlusi ją į savo instagramo profilį, kaunietė išpopuliarėjo per vieną naktį.

„Atsikeliu ryte ir matau 50 naujų sekėjų. Taip po truputį skaičius vis augo ir augo“, – Augustina Barbora džiaugėsi, kad tinkamu laiku tinkamoje vietoje į jos rankas pateko tinkamas drabužis.

Ryški nuo mokyklos

Mudviem gurkšnojant kavą Augustė Barbora prisiminė savo vaikystę ir pranašingus giminaitės žodžius vartant horoskopą jos gimimo dieną.

„Augustėlė bus arba verslininkė, arba menininkė“, – tai ištarusi teta, ko gero, neįtarė, kad pasitvirtins abu scenarijai.

Vaikystėje su lėlėmis išbandžiusi visus įmanomus drabužių derinius, atėjus paauglystei Augustė Barbora susitelkė į savo pačios spintą. Puošeiva, kurios kišenėse tuo metu švilpavo vėjai, drabužių ieškojo vadinamosiose antrų rankų parduotuvėse, o klasiokių ir mokytojų dėmesį traukė neeiliniu įvaizdžiu – raudonais plaukais, ryškiu makiažu, masyviais papuošalais ir netikro kailio apykaklėmis.

Ryški: ieškodama išskirtinių drabužių kitoms, Augustė Barbora stengiasi nepamiršti ir savęs. (Augustės Barboros nuotr.)

Paauglės pojūčiu madai niekas neabejojo, todėl ji ne sykį sulaukė siūlymų studijuoti dizainą. Vienu metu Augustė Barbora apie tai rimtai galvojo, vis dėlto, atkalbėta artimųjų, šios minties atsisakė ir pasirinko italų kalbos studijas.

„Gal pati abejojau savo jėgomis, gal per mažai norėjau tai daryti. Išėjo taip, kad mados atsisakiau, bet prie jos grįžau, tik jau kitaip – su dėvėtais drabužiais, – Augustė Barbora prisiminė pirmuosius drabužių mainus internetinėse platformose ir ten pat sėkmingai pardavinėjamus džinsus, kuriuos puošdavo iš „Aliexpress“ atsisiųstomis siuvinėtomis aplikacijomis. – Sekėsi tikrai gerai, nes vienu metu tai buvo labai populiaru.“

Netikėtai atrastas lobis

Viskas pasikeitė, kai dėvėtų drabužių parduotuvėje Augustė Barbora rado pirmąjį savo lobį – vintažinę baltą, prigludusią, kelius siekiančią „Versace“ suknelę.

Už 20 eurų įsigytą drabužį versli kaunietė pardavė už kelis kartus didesnę sumą. Taip neįpareigojantys pasikuitimai dėvėtų drabužių parduotuvėse peraugo į verslo planą – kuistukėse Augustina Barbora ieškojo įdomių, žinomų vardų vintažinių drabužių, o radusi kėlė juos į virtualiąją erdvę. Jaunos moters rankose atsidūrė lininis „Escada“ kostiumėlis su tebekybančia etikete, išdavusią tikrąją drabužio kainą – 865 eurai. Vilnonis „Burberry“ kostiumas, odinė Stella McCartney rankinė, kurios vertė – 600 eurų.

„Mažame Palangos kuistuke esu radusi originalų „Gucci“ diržą, kurio vertė – 400 dolerių“, – Augustinos Barboros pasakojimą tęsė „Mulberry“ rankinės dirželio istorija.

Kartą, dėvėtų drabužių parduotuvėje vartydama rankines, vienoje jų jauna moteris aptiko dirželį. Nuojautą, kad jis yra pasimetęs, paliudijo mados namų pavadinimas ant metalinių detalių. „Iš patirties žinau, kad daiktai be kainos dažniausiai keliauja į administraciją ir iš naujo įkainoti į prekybą grįžta tik kitą dieną“, – Augustė Barbora džiaugėsi, kad tąkart viskas klostėsi kitaip, nei ji tikėjosi.

Dirstelėjusi į rankinės dirželį, direktorė darbuotojoms jį leido parduoti už 1 eurą. Panašių, atskirai parduodamų „Mulberry“ dirželių vertė siekia 200–400 eurų. Vienas pastarųjų Augustės Barboros pirkinių – „Leonard Paris“ palaidinė, kurią vienoje Kaišiadorių kuistukėje įsigijo vos už kelis eurus. Pirmiausia jos dėmesį patraukė vaisių ir daržovių piešiniai, paskui – prabangi etiketė. Iš smalsumo dirstelėjau, kiek virtualiojoje erdvėje kainuoja vintažiniai „Leonard Paris“ drabužiai. Antai, ilga gėlėmis marginta suknelė įkainota beveik 2 tūkst. eurų. Leopardo kailio imitacijos palaidinė ilgomis rankovėmis – 660 eurų. Už šilkinę skarelę su drugeliais prašoma 254 eurų.

Vienoje dėvėtų drabužių parduotuvių Augustė Barbora rado ir italų mados namų „Fendi“ suknelę. Pardavusi ją už beveik pustrečio šimto eurų, kaunietė juos paaukojo organizacijai „Blue Yellow“, nes verslas, anot jos, turi būti ne tik pelningas, bet ir atsakingas.

Naudingi patarimai

Drabužių paieškų Augustė Barbora nevadina medžiokle, greičiau – maloniu darbu. Į kuistukes ji keliauja keturis penkis kartus per savaitę. Dažniausiai apsiriboja Kaunu ir aplinkiniais miestas. Retsykiais, sklidinai užpildžiusi automobilio degalų baką, leidžiasi ir į tolimesnes keliones.

„Būna, pasidomiu, kur vyksiu, bet būna ir taip, kad lėtai važiuodama gatvėmis dairausi, kur parašyta „Dėvėti drabužiai“, – paklausta, ar kelionės metu planuoja išlaidas, Augustė Barbora tikino to nedaranti. – Kiekviena tolimesnė kelionė turi atsipirkti, todėl, jei drabužis man labai patinka, perku. Žinau, jei to nepadarysiu – nenurimsiu ir grįšiu kitą dieną.“

Mažame Palangos kuistuke esu radusi originalų „Gucci“ diržą, kurio vertė – 400 dolerių.

Augustė Barbora pasakojo, kad dažniausiai perka tik kokybiškus drabužius. Pastebėjusi defektą įvertina, ar atsipirks jį pašalinti. Nesunkiai išvaloma dėmelė – ne problema, kaip ir skylutė ties siūle, kurią nesunkiai galima ištaisyti siuvimo mašina.

„Būna, kad randu gero audinio švarką. Įsiuvu dideles auksines sagas ir drabužis ima švytėti“, – Augustė Barbora dalijosi mažomis paslaptimis, kurios pravers ir toms puošeivoms, kurios nori atsinaujinti garderobą, bet nenori daug išlaidauti. Užsiminus apie išlaidas, verslioji kaunietė davė dar kelis naudingus patarimus. Tarkim, kaip sutramdyti save ir dėvėtų drabužių parduotuvėse neprisipirkti suknelių, kelnių, palaidinių ir švarkų, kai už vienetą prašoma vos vieno euro.

„Jei dvejojate, paklauskite savęs, ar pirktumėte tą drabužį už 50 eurų. Atsakiusi „ne“, dėkite tą drabužį į šalį“, – Augustė Barbora džiaugėsi kad šis patarimas nuo nereikalingų pirkinių išgelbėjo ne vieną jos draugę ir pažįstamą. Ne kartą esą pasitarnavo ir drabužių mainų vakarėliai. Jų metu savo spintą galima išvaduoti nuo drabužių, su kuriais nepavyko susidraugauti, o į lentynas suguldyti tuos, kurių nepavyko prisijaukinti bičiulėms.

Norėtų savo parduotuvės

Svajojusi apie nuosavą verslą, pastaruoju metu jauna moteris vis dažniau save mato nedideliame nuosavame vintažinių drabužių butike kurioje nors Kauno senamiesčio gatvelių. Sukabinti vienas šalia kito, savojo šanso čia lauktų švarkai, suknelės ir rankinės. Augustė Barbora gurkšnotų šaltą kavą ir plepėtų su užsukančiomis moterimis. Panašią nedidelę parduotuvėlę ir jos šeimininkę knygoje „Vintažinis romanas“ aprašė Isabele Wolff.

„Aš visada sakiau, kad noriu būti tik internete, nes ten gali sukurti drabužiui emociją, nufotografuoti jį gražiai, bet kai perskaičiau tą knygą, užsimaniau kažko tokio. Ta knyga mane inspiravo. Įsikroviau tos energijos. Domėjausi nuomos kainomis Senamiestyje. Kainos kosminės. Kol kas sau tiek negaliu leisti“, – finansai, anot jaunos moters, nėra vienintelis jos svajonės stabdys.

Radus jaukų kampelį jos drabužiams, didžiąją laiko dalį tektų sėdėti butike, o tai apribotų Augustės Barboros paieškų galimybes.

Paslaptis: Augustė Barbora žino, kur geriausios kuistukės, tačiau koordinatėmis nesidalija. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Gal kada nors. Dabar man yra gerai taip, kaip yra“, – Augustei Barborai į rankas paėmus „Louis Vuitton“ rankinę, nuo kurios viso pokalbio metu negalėjau nuleisti akių, paklausiau, ar ši – laimikis iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Taip išgirdau dar vieną trumpą istoriją, kurią įsidėmėjau tarsi pamoką, kaip ateityje turėčiau rinktis ir pirkti daiktus. Ilgą laiką svajojusi ir ieškojusi būtent tokio modelio rankinės, Augustė Barbora ją rado anapus Atlanto. 32-ejų metų senumo „Louis Vuitton“ kūrinys dar visai neseniai dūlėjo vienos San Fransiske gyvenančios merginos spintoje. Augustė Barbora išsiaiškino, kad rankinė priklausė tos merginos mamai.

„Nors dažnai jos neimu su savimi, ji man labai miela. Manau, kad tokie daiktai turėtų būti perduodami iš kartos į kartą“, – šypsena Augustės Barboros lūpose leido įtarti, kad jos dukra arba marti po kelių dešimčių metų ant peties kabins pačią šauniausią vintažinę „Louis Vuitton“ mieste.