Senelio pradėtą puoselėti rezidenciją paveldėjo anūkas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), į šios vietovės istoriją įnešęs dar daugiau spalvų – keliaudamas po egzotiškus kraštus, kolekcionuodamas retus ir brangius daiktus, meno kūrinius, fotografuodamas, atsiveždamas tarnautojų iš svetur. Skaitytojui čia pateikiamos istorijos – tik keletas fragmentų, surinktų iš XIX a. spaudos ir archyvinių dokumentų. Jie leidžia bent akies krašteliu žvilgtelėti į paslaptingą grafų Tiškevičių Raudondvarį.
Prancūziški gardėsiai nesužavėjo?
1842 m. birželio 17 d. Paryžiuje grafo B. E. Tiškevičiaus vardu buvo sudaryta darbo sutartis su kuchmistru André Faro. Minėtas asmuo įsipareigojo vykti į Lenkiją tarnauti grafo dvare virtuvės šefu (Chef de Cuisine) ir konditeriu (Patissier). Sutartyje numatytas atlyginimas – 100 Prancūzijos frankų, arba 25 rusiški sidabro rubliai.
Kuchmistras įpareigojamas „ruošti įvairius konservus, konfitūrus, sirupus ir būtinas atsargas žiemai“. Darbuotojo apgyvendinimu ir maitinimu visą tarnybos laikotarpį rūpinosi grafas B. E. Tiškevičius. Dokumente pažymima: „Kiekvieną rytą prie pusryčių jis gaus kavos; taip pat turės atskirą kambarį, gerai įrengtą, su būtiniausiais baldais.“
Sutartyje taip pat numatytas punktas, kad jeigu vėliau dėl nuobodulio, kaprizo ar kitos priežasties kuchmistras nutars palikti savo tarnybą Lenkijoje, grafas B. E. Tiškevičius neįsipareigoja jam duoti sidabro, reikalingo kelionei atgalios į Prancūziją (*).
Prancūzas kuchmistras neilgai užsibuvo grafo namuose – 1844 m. jis atleidžiamas, išmokant likusį atlygį. Nuo 1847 m. dvaro virtuvę ilgam (bent iki 1866) į savo rankas perėmė buvęs Peršajų valsčiaus valstietis Ignotas Szychas. Matyt, jis grafo šeimos ir svečių gomurius lepino labiau kraštui įprastais gardėsiais (pavyzdžiui, briedienos pekenfleišu).
Sodininkas rekordininkas
1861 m. gruodžio 15 d. „Vilenskij vestnik“ numeryje yra toks skelbimas: „Sodininkystės centras, įsikūręs grafo Benedikto Tiškevičiaus Raudondvario dvare Kauno apylinkėse, turi garbės pranešti žinovams ir mėgėjams, kad gražus egzotiško augalo Cicas revoluta egzempliorius, vadinamas sago palme, kurios tėvynė yra Kinija ir Japonija, trijų pėdų aukščio kamienu, greitai pražys. Tai yra didelė retenybė ir išskirtinis įvykis ne tik mūsų klimato sąlygomis, bet ir visos Europos mastu. Ta pačia proga sodininkystės centras skelbia, kad jame galima įsigyti įvairių daržovių ir gėlių sėklų. Rašyti į Kauną, Rubeno Rafalovičiaus firmos knygyną, įsikūrusį augustijonų mūruose. Beuermannas.“
Šį skelbimą pasirašęs asmuo – Andriejus Beuermannas (gim. apie 1820–mirė 1890), ilgametis Raudondvario grafų Tiškevičių sodininkas, kilęs iš Hanoverio, palaidotas miestelio senosiose kapinėse. Minima sago palmė augo XIX a. pirmojoje pusėje įrengtoje Raudondvario dvaro oranžerijoje. Į ją grafas atsigabeno pačių rečiausių augalų iš Rygos ir Karaliaučiaus.
Jau vėliau, dvarą valdant Benedikto Emanuelio anūkui Benediktui Henrikui, kitas Raudondvario sodininkas, Gustavas Richteris (apie 1845–po 1923), leidinyje „Ogrodnik Polski“ (1899 m. kovo 15 d. numeryje) dalijo štai tokius apelsinmedžių priežiūros patarimus: „Kaip drenažą, patariu dėti sluoksnį medžio anglies, ypač, jei vazonas yra per gilus, tai apsaugo nuo dirvos rūgštėjimo [...] Galiausiai, augalui reikia, kaip vokiečiai sako, „sušildyti kojas“, tai galima atlikti šitaip: kai ateina metas medelius įnešti po stogu, reikia geroje, saulėtoje, nuo šiaurės ir vakarų vėjų apsaugotoje vietoje iškasti dviejų uolekčių gylio griovį, vazono pločio, pripildyti šiltu mėšlu, skersai griovio paguldykite du tvirtus rąstus kaip sijas, ir ant jų, nukarpius nudžiūvusias šakas bei lapus, pastatykite apelsinmedžius tokiu būdu, kad nepajudinus jų būtų galima atvėsusias trąšas pakeisti.“ Raudondvario dvaro fasadą vasaromis puošdavo pasieniais, priešais gėlynus išrikiuoti apelsinmedžiai ir citrinmedžiai vazonuose.
Vis dėlto, ko gero, labiausiai pasižymėjo Raudondvario dvaro sodininkas Jonas Michnevičius. Kaip skelbiama 1890 m. „Ogrodnik polski“ numeryje, jis, nurungęs 45 kandidatus, laimėjo prizą už ilgametę ir ištikimą tarnybą (net 50 metų!) Raudondvario dvare. J. Michnevičius mirė nuo senatvės, sulaukęs 80 metų 1898 m. Salomenkoje (arba Šiaudinėje; tai kaimas, buvęs dvaro papėdėje, Nevėžio pakrantėje), paliko našle žmoną Juliją Mikorskytę ir penkis vaikus; palaidotas senosiose Raudondvario kapinėse.
Kolibrio lizdas buduare
Raudondvario dvaras ir puošnūs, turtingi jo interjerai XIX a. ne sykį tapo susižavėjusių keliautojų aprašymų objektu. Ne išimtis – ir Edwardas Chłopickis (apie 1826–1894), literatas, keliautojas, etnografas, savo įspūdžius aprašęs 1877 m. leidinyje „Wiek“ (Nr. 190 ir 191) publikuotame straipsnyje pavadinimu „Laiškai iš už Nemuno“. Ypač detaliai aprašomi Raudondvario rūmų, atnaujintų B. H. Tiškevičiui iš JAV, Bostono, parsivežus žmoną Elizabeth Klarą Bancroft, kambariai.
Tekste minimos patalpos apačioje ir jose esančios aksomu apmuštos otomanės, ginklų (puginalų ir špagų) kolekcija, kiniškos ir egiptietiškos figūrėlės, aliejiniai paveikslai. Taip pat aprašomi svečių kambariai su porcelianiniais servizais, ąsočiais iš fajanso ir alebastro, „smėliniame ir marmuro kambaryje“ – gausybė smulkmenų: miniatiūriniai bronziniai sarkofagai, egiptietiškos iškasenos, molinės vazos, pagoniška ašaruvė ir Kosciuškos liunetė.
Žaliasis, safyrinis ir baltasis rūmų salonai buvo gausiai išpuošti meno kūriniais: paveikslais, statulomis, porceliano dirbiniais, netrūko ir šachmatų, padirbtų iš bronzos ir dramblio kaulo. Valgomajame demonstruoti europietiški ir azijietiški šarvai, kinų porcelianas, paveikslai.
Įdomu, kad vadinamajame damų kabinete (gabinet damski) greta prabangių, melsvu atlasu apmuštų baldų, aliejinio porelės portreto, dramblio kaulo albumų, neseserų, indiškų vėrinių ir apyrankių, laikrodėlių, deimantinių smeigtukų, žiedų, medalių ir monetų minimas ir kolibrio lizdas. Jis veikiausiai laikytas kaip reta įdomybė.
E. Chłopickis gauna progą dirstelėti ir į arabiškąjį kambarį, kuriame eksponuoti įvairūs ginklai, taip pat – „svečių buduarą“ su statulėlėmis, albumais ir šeimos fotografijomis, o štai gana keistai atrodo, kad iš vaikų kambario antrame aukšte svečiui įstrigo tik paauksuoti ir ąžuoliniai kryžiai ir laikrodžiai. Pilkąjį salonėlį viešnagės metu puošė šeimos portretai ir Alberto Žameto sukurtas Raudondvario vaizdas, geltonąjį kabinetą – daugybė smulkmenėlių, ginklų, papuošalų, paveikslų. Atrodo, kad svečiui tiesiog apraibsta akys nuo tokios gausybės.
Vis dėlto labiausiai E. Chłopickis išskiria jaunosios poros miegamąjį ir biblioteką. Miegamajame keliautojui didžiausią įspūdį padaro „tualeta porcelanowa“ (veikiausiai čia turimas omenyje tualetinis staliukas su veidrodžiu ir stalčiais, o ne klozetas), puiki lova, padabinta baldakimu iš nėrinių ir melsvo atlaso bei didžiulis dramblio kaulo krucifiksas (teigiama, kad sukurtas Benvenuto Cellini). Biblioteka – keturkampė, talpinanti devynias raižyto medžio, herbais išpuoštas knygų spintas, taip pat japoniškas vazas, rytietiškas vėliavas, laikrodžius, gaublius, barometrus, monetų kolekciją, stalą, fotelius ir kt.
E. Chłopickis teigia, kad Raudondvario bibliotekos leidiniai buvo tvarkingai suregistruoti kataloguose ir jų tuo metu priskaičiuota 1 tūkst. 400. Raudondvario rūmuose, greta prancūziškų knygų, skaityti ir Józefo Ignacy Kraszewskio veikalai, Adomo Mickevičiaus, Antony Edwardo Odyneco ir Vladislavo Sirokomlės poezija.
Neeiliniai nuomininko vaikai
Grafo B. H. Tiškevičiaus iš senelio paveldėtos valdos plytėjo kur kas toliau negu Raudondvario parapija. XIX a. pabaigoje didikas aplinkinius Romainių, Babtyno, Sitkūnų, Paštuvos, Padauguvos ir kitus palivarkus bei užusienius, sklypus, sodus nuomojo bajorams, taip pat miestiečių ir valstiečių kilmės asmenims.
Viena tokia bajorų, Tiškevičiaus nuomininkų, giminė buvo Rudzinskai iš Josvainių parapijos. Dionizas Rudzinskas nuomojosi Šaravų palivarką, tačiau po 1863–1864 m. sukilimo jis buvo ištremtas. 1874 m. Šaravų palivarką jau valdė Dionizo sūnus, Leopoldas Rudzinskas, vedęs Sofiją Rusteikaitę.
Nedaug kam žinoma, bet ši bajorų pora į gyvenimą išleido dvi neeilines asmenybes: Dionizą Rudzinską (1866–1954), agronomą selekcininką, mokslinės augalų selekcijos ir sėklininkystės pradininką, ir Mariją Rudzinskaitę-Arcimavičienę (1885–1941), istorikę, senovės Egipto istorijos tyrimų pradininkę Lietuvoje. Ji gimė Tiškevičiaus nuomojamame Šaravų palivarke. Brandaus amžiaus nesulaukę, kūdikystėje mirę Leopoldo ir Sofijos Rudzinskų vaikai laidoti gretimose Daubarų ir Panevėžiuko kapinėse, ten palaidotas ir 1891 m. Šaravuose nuo senatvės miręs senelis Dionizas Rudzinskas.
Žinant šią istoriją, peršasi mintis: ar galėjo gandai apie puikius Raudondvario rūmus su rytietiškų retenybių kolekcijomis pasiekti ir Šaravus, grafo nuomininko šeimą? Ar M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės meilė orientalistikai užgimė tik studijuojant Maskvoje, o galbūt jai teko dirstelėti ir į egiptietiškas iškasenas, saugotas Raudondvario rūmuose?
Vaikų vardų mados
Atsivertę XIX–XX a. pradžios Raudondvario katalikų bažnyčios metrikų knygas, randame daug informacijos, susijusios tiek su dvaru, tiek su apylinkių gyventojais. Itin iškalbingi yra krikšto metrikai, iš jų galima spręsti, kokie vardai buvo madingi tuo metu, kai Raudondvaryje šeimininkavo grafai Tiškevičiai.
Apylinkės bajorai, krikštydami savo atžalas, neretai suteikdavo du, o kartais – netgi tris vardus. Įtakingesni Raudondvario dvaro tarnautojai krikštydavo savo vaikus grafo Benedikto, grafienės Vandos ar dvaro ūkvedžio žmonos Adolfinos garbei. Visą XIX a. populiarus Adomo vardas tikriausiai sietinas su 1855 m. mirusiu įžymiuoju rašytoju A. Mickevičiumi.
Vyriškos lyties naujagimiams Raudondvario parapijoje XIX–XX a. pradžioje dažniausiai buvo suteikiamas Juozapo vardas. Tai gali būti susiję su šio šventojo kultu, atspindėtu pirmojoje mūrinėje Raudondvario bažnyčioje (susprogdinta 1915 m.), funduotoje grafo B. E. Tiškevičiaus: šoniniame altoriuje kabėjo 1853 m. nutapytas Giorgio Berti paveikslas „Šv. Juozapo mirtis“, o vienas iš bažnyčios varpų buvo pavadintas šv. Juozapo vardu.
Įdomu, kad Raudondvario parapijoje visą XIX a. Onos vardas buvo tarp pačių populiariausių, o štai iš retesnių moteriškų vardų reikėtų paminėti Eufroziną, Scholastiką, Olimpiją, Izabelę, Salomėją, Sabiną, Klotildą, Teodorą, Valeriją. Iš vyriškų vardų retai buvo galima išgirsti Godfrido, Adalberto, Ferdinando, Bazilijaus, Felicijono, Nikodemo, Hipolito, Klemenso, Silvestro, Napoleono, Izidoriaus, Gaudencijaus, Polikarpo, Otono, Severino, Hygino ir kt. vardus.
Ką čia veikė prancūzai?
Iš Prancūzijos į Raudondvario dvarą XIX a. pirmojoje pusėje atvyko ne tik kuchmistras, bet ir panelė Augustina Parrot, auklėjusi grafų dukteris, mokiusi jas prancūzų kalbos. Ji vėliau susituokė su dvaro orkestro kapelmeisteriu Florianu Miładowskiu.
XIX a. buvo įprasta aristokratų vaikams samdyti prancūzes guvernantes, todėl galima daryti prielaidą, kad XIX a. pabaigos Raudondvario katalikų bažnyčios santuokų metrikuose minimos dvi prancūzės tarnavo dvare.
1877 m. Raudondvario priešsantuokinės apklausos knygoje užfiksuota Melanija-Karolina Thirions iš Prancūzijos, Bomono parapijos, 22-ejų metų, antrus metus gyvenanti Raudondvario parapijoje. Po šia apklausa pasirašė Jonas Michałowskis, dvaro ekonomas. 1877 m. ši mergina ištekėjo už 27-erių Raudondvario dvaro valstiečio Antano Kertaicevičiaus. Santuokos liudininkais buvo J. Michałowskis, Jeannas Soubirou (grafo B. H. Tyszkiewicziaus kamerdineris) ir kt. Taip pat metrikų knygose minima 24 metų Jeanne Marie Quintin, kilusi iš Finistero departamento, Kempero kantono, gyvenusi Po mieste. 1884 m. Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčioje ji ištekėjo už 26 metų valstiečio Juozapo Puikio. Abi šios moterys neabejotinai susijusios su B. H. Tyszkiewicziaus dvaru, kadangi žinoma, jog grafas ne sykį lankėsi Po mieste ir daugiausia rezidavo Prancūzijoje.
Iš prancūzų, bent trumpai gyvenusių Raudondvaryje, reikėtų paminėti ir Louisą Pierrą Jeaną Josephą Audoyer bei jo žmoną Henriette’ą Georginą Favier (g. 1847 m. Pasi, kuris vėliau tapo Paryžiaus dalimi). Ši moteris vertėsi pribuvėjos (sage-femme) amatu, žinias tikriausiai perėmė iš motinos, taip pat pribuvėjos, Justin’os Reneé Gourbe-Favier. 1866 m. H. G. Favier Paryžiuje ištekėjo už Georges’o Hoeltzelio, omnibuso vairuotojo, o, likusi našle, 1876 m. – už tarnautojo Audoyero. Manytina, kad grafas B. H. Tyszkiewiczius pasikvietė pribuvėją į savo rezidenciją jaunosios grafienės Elizabethos Klaros Bancroft paslaugoms – 1875 m. Paryžiuje gimė pirmasis poros vaikas Benedyktas Janas.
Raudondvario katalikų bažnyčios metrikuose 1877 m. vasarį įrašytas sutuoktinių Audoyerų dukters – Kajetanos Karolinos – krikštas. Apeigose dalyvavo kolegijos asesorius Vincentas Dzvonkovskis ir sutuoktiniai Karolina bei Gustavas fon Schachtai (G. fon Schachtas tuo metu Raudondvaryje dirbo architektu). Vėliau Audoyerų šeima sugrįžo gyventi į Paryžių, nes ten 1880 m. užfiksuota dukters Henriettos mirtis, o 1885 m. – sūnaus Marcelio gimimas. Moteris ir toliau vertėsi pribuvėjos amatu.
* – Sutartys, sąskaitos ir kvitai iš B. Tiškevičiaus namų Vilniuje, 1829–1863 m., Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 716, ap. 1, b. 4420.
Naujausi komentarai