Valstybės lygiu svarstoma galimybė iki 2020 m. panaikinti vaikų namus. Kauno rajono vaikų globos įstaigų atstovai tokį planą vadina nerealiu ir siūlo pertvarką pradėti sprendžiant kitas problemas.

Mokosi gyventi savarankiškai

Pagynės vaikų globos namai – nedideli. Šiuo metu juose gyvena 27 vaikai, dirba 29 darbuotojai.

Šie savivaldybės įsteigti globos namai prieš penkerius metus buvo pertvarkyti. Tuomet vaikai čia apgyvendinti trijose šeimynose po aštuonis devynis. Joms įrengtos atskiros įeigos, laisvalaikio kambariai, miegamieji, savitarnos virtuvėlės. Skirtingose šeimynose dirba kiti socialiniai darbuotojai. Vienoje šeimynoje, dažnai – ir viename kambaryje, apgyvendinami broliai arba sesės.

"Šeimynose vaikai ne tik išmoksta tam tikrų savarankiško gyvenimo įgūdžių: susitvarkyti kambarius, pasigaminti maisto, išsiplauti indus, išsiskalbti drabužius. Tokiose nedidelėse grupėse jie jaučiasi savi. Jei pamato ką ne iš savo šeimynos, iš karto sako: tu – ne iš mūsų", – pasakojo Pagynės vaikų globos namų direktorė Virginija Nutautienė.

Nuo keturiolika metų šių namų globotiniams skiriama kišenpinigių, jie gali savarankiškai nuvažiuoti į miestą, aplankyti draugus.

Kas pasirūpins ligoniais?

Vaikų namų naikinimo klausimas, apie kurį kalbama iš aukščiausios valdžios tribūnų, Pagynėje rimtai aptartas nebuvo. "Mes juk esame žemiausia grandis – nieko negalime pakeisti. Jei išleis įstatymą – vykdysime, mes išeisime į poilsį, o savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius turės galvoti, kur padėti vaikus, – sakė 20 metų globos namams vadovaujanti moteris. – Mes už tai, kad vaikai augtų šeimose, turėtų nuolatinius globėjus. Tačiau nemanau, kad tam pasiruošta. Tam reikia laiko."

V.Nutautienė pripažįsta, kad globos namų darbuotojai tėvo ir motinos vaikui neatstos: "Nemačiau nė vieno vaiko, kuris nenorėtų grįžti namo. Vienetai paaugę pasako: jei būčiau gyvenęs namuose, nežinau, kas iš manęs būtų."

Per metus keturi penki vaikai iš Pagynės įsivaikinami. Pašnekovės žodžiais, tai nemažai, tačiau dažniausiai įsivaikina užsieniečiai, nereikalaujantys, kad vaikai būtų visiškai sveiki. "Rimtų sveikatos problemų turi nedaug, tik 20 proc., vaikų, kiti – tik su nedideliais sveikatos sutrikimais. Pavyzdžiui, hiperaktyvūs būna beveik visi", – pastebėjo direktorė.

Būtent tų 20 proc. mažiausiai pageidauja globėjai. Neaišku, kur jie turėtų dėtis panaikinus vaikų globos namus. "Turime vieną vaikiną, kuris jau trejus metus laukia eilės į Vilijampolės socialinės globos namus. Jis turi psichikos negalią, jam reikalinga nuolatinė gydytojų priežiūra. Kol laukia eilės, gyvena pas mus. Kas turėtų tokiais vaikais pasirūpinti, kai nebeliks vaikų namų, nežinau", – sakė V.Nutautienė.

Pasigenda socialinių garantijų

Vilkijos laikinuosius vaikų globos namus įsteigė Vida Rainienė. Penkis vaikus savo šeimoje globojusi moteris suprato, kad galėtų padėti daugiau likimo nuskriaustų vaikų. Tuomet įkūrė labdaros ir paramos fondą "Nemuno krašto vaikai" ir jo filialą – globos namus.

Per dešimt šių globos namų veiklos metų juose gyveno apie 50 vaikų. Šiuo metu čia veikiančiose keturiose šeimynose gyvena 25 vaikai, dirba penkiolika darbuotojų. Mums lankantis buvusiame vaikų darželio pastate, kur dabar įsikūrę daugelis šių namų globotinių, grįžta iš mokyklos vaikai, sveikinasi, kelios mergaitės priėjusios apkabina V.Rainienę, pasakoja įspūdžius.

Už savo veiklą "Gerumo žvaigždės" ordinu apdovanota V.Rainienė įsitikinusi: jei nepasikeis įstatymai, pakankamai norinčiųjų globoti vaikus ar juos įsivaikinti neatsiras. "Visų pirma reikėtų kalbėti apie tai, kokios socialinės garantijos būtų suteikiamos įtėviams ir globėjams. Ar globėjai gaus kažkokį finansinį atlygį už tai, ar jiems bus skaičiuojama pensija? Jei jokių garantijų, kaip dabar, nebus, situacija nesikeis", – neabejoja globėja.

Ji pastebi, kad ne visi besiimantieji globos jaučia atsakomybę. Pasitaiko tokių, kurie nori atsisakyti globotinių. Ypač tada, kai jie sulaukia paauglystės amžiaus, iškyla daugiau problemų.

Vis dėlto moteris sutiko, kad didelius vaikų namus naikinti reikia. "Ne 100 vaikų turi augti vienoje įstaigoje – netikiu, kad ten kiekvienas vaikas gali gauti dėmesio. Daugiausia 30 vaikų turėtų likti vienuose vaikų namuose", – įsitikinusi V.Rainienė.

Pasak jos, užuot naikinusi vaikų namus, valstybė turėtų spręsti kitą problemą – padėti įsikurti globos įstaigas paliekantiems pilnamečiams. Moteris pabrėžė, kad dabar valstybės skiriamų 2,6 tūkst. eurų butui nusipirkti toli gražu neužtenka: "Išėję iš vaikų namų jie neturi kur eiti. Dėl to dalis jų sugrįžta pas tėvus ir ima kartu gerti, ristis žemyn. Gerai, jei tas aštuoniolikmetis turi jau pradėjusių įsitvirtinti vyresnių brolių ar sesių – tokiu atveju jie padeda. Valstybė turėtų išėjusiesiems iš globos namų skirti būstą ar padėti išsipirkti butą."

V.Rainienė taip pat pastebėjo, kad valstybės vadovai, skatinantys įsivaikinti ar globoti vaikus, patys nerodo tokio pavyzdžio.

Procedūros traumuoja vaikus

Šių globos namų psichologė Rūta Mikalauskaitė atkreipė dėmesį, kad, naikinant veikiančius vaikų namus, jų globotiniai būtų traumuojami dar kartą. "Su vaikais būtų elgiamasi ne kaip su žmonėmis, o kaip su daiktais. Juk negalima daug kartų vaikui sakyti: dabar tavo namai, tau artimi žmonės – čia. Jau apsipratai, susigyvenai – keliauk kitur, tavo namai bus kitur, ten bus vėl nauji žmonės, nauja mokykla. Viena psichologinė trauma po kitos. Ir dabar juos vėl kažkur perkels? Jie vėl bus apgauti, niekam nereikalingi, išmesti. Vieną kartą jie jau tai patyrė, – pasak psichologės, esamomis sąlygomis vaikai labai traumuojami paimant juos iš šeimos. "Kai vaikas paimamas, nedalyvauja psichologas, niekas jam neaiškina, kas ir kodėl vyksta, kodėl jį atskyrė nuo mamos. Jis paimamas kaip koks gyvulėlis ar daiktas, atvažiuoja į vaikų namus patyręs didžiulį stresą ir verkia ištisas savaites", – sakė R.Mikalauskaitė.

Psichologai pastebi, kad tokie vaikai sunkiai prisileidžia naujus žmones. Vis dėlto, bėgant laikui, pradeda įsileisti į savo širdį aplinkinius. "Jau nekalbant apie tai, kad mes, darbuotojai, prie tų vaikų prisirišame, o jie prie mūsų prisiriša dar labiau. Mes ir pyragus kepame, ir valgyti kartu daromės – mums jie kaip savi, kaip šeima. Ir dabar visa tai išdraskyti?" – pasak R.Mikalauskaitės, vaikai, kurių artimi ryšiai nuolat draskomi, užaugę gali nebeturėti jokių vertybių.

Didelių problemų nekilo

Radikiuose gyvenanti Edita Jančaitienė šeimyną įsteigė prieš metus. Moteris tvirtino, kad didelių psichologinių problemų, apie kurias užsimena kiti globėjai, jai su vyru Gediminu neiškilo. Galbūt dėl to, kad ėmė globoti giminių vaikus: prieš ketverius metus, mirus artimai giminaitei, šeima ėmė globoti du jos sūnus. Dabar tai – penkiolikos ir septyniolikos metų paaugliai, vyriausieji šeimynos globotiniai. Jančaičiai taip pat globoja devynerių metų berniuką ir trejų dvynukus. Dvi Jančaičių dukros – jau suaugusios, trylikametis sūnus auga kartu su globotiniais – šeimyna įsikūrusi erdviame privačiame name.

"Pas mus vyriška kompanija. Mažesnieji vaikai vadina mus tėčiu ir mama. Berniukams tėčio ypač reikia – jie žiūri, kaip jis tvarkosi, ką dirba, padeda jam, seka jo pavyzdžiu", – pasakojo E.Jančaitienė.

Trejų dvynukai vaikų darželio nelanko – nepateko. "Priimant vaikus į darželį, jokių prioritetų globojamiems vaikams nėra. Mes dvynukus ėmėme globoti prieš metus, tada ir užrašėme juos į darželį, o kiti vaikai juk nuo gimimo užrašyti. Jei tvarka nesikeis, šie berniukai į darželį taip ir nepateks", – apie dabartinės priėmimo į vaikų darželius tvarkos trūkumus užsiminė E.Jančaitienė.

Globoti ragina ir kitus

Jančaičių šeima laukia, kada jiems bus paskirtas dar vienas globotinis. Įstatymų nustatyta tvarka šeimynoje turi būti mažiausiai šeši globojami vaikai. Prieš dvi savaites šeimyna atsisveikino su keturmečiu globotiniu – šis berniukas, kuriam buvo skirta laikinoji globa, išvažiavo gyventi pas mamą į Didžiąją Britaniją. "Mes su juo nenutraukėme ryšių: tapome jo krikštatėviais, dabar pasikalbame per skaipą. Sako mūsų visų pasiilgęs – susitarėme, kad vasarą atvažiuos, mus aplankys", – pasakojo E.Jančaitienė.

Šeimynų steigėjams skiriama didesnė valstybės finansinė parama nei globėjams, neįsteigusiems šeimynų. Be 152 eurų, skiriamų vaikui, už kiekvieną vaiką valstybė moka po 152 eurus per mėnesį šeimynai išlaikyti. "Už šiuos pinigus galime leisti vaikus į mokamus būrelius: trys vaikai lanko irklavimo mokyklą, devynmetis – plaukimą, mažylius vežioju į muzikos pamokėles", – pasakojo E.Jančaitienė. Moteris džiaugėsi, kad įsteigus šeimyną gali nebedirbti. Kitaip tariant, dirbti tik šeimynoje – vaikams.

Priklausomai nuo to, kiek šeimynoje vaikų, savivaldybė moka ir tam tikrą išmoką šeimynos nariui išlaikyti. Jančaičiai gauna apie 300 eurų. "Tai tarsi atlyginimas. Teisinga būtų, jei taip būtų remiami ir globėjai, neįsteigę šeimynų", – pašnekovė įsitikinusi, kad tiek šeimynų steigėjams, tiek globėjams turėtų būti skaičiuojamas tokio darbas stažas, pagal kurį vėliau būtų mokama pensija.

E.Jančaitienė Kauno kolegijoje studijuoja socialinį darbą. Su kuo paliks dvynukus, kai spalį prasidės mokslai? "Labai padeda vyras ir jaunesnioji dukra, gyvenanti kartu su mumis. Ji yra baigusi socialinį darbą – puiki padėjėja. Mums nereikia samdyti žmonių iš šalies – susitvarkome patys", – sakė 47 metų vėl studente tapusi moteris.

Svarstančiuosius, imti globoti vaikus ar ne, E.Jančaitienė ragino neabejoti: "Jei žmonės turi sveikatos, kantrybės, myli vaikus – pirmyn. Ar šeimyna, ar pas globėjus – nors tai nėra tikroji vaiko šeima, bet tai yra šeima, tai yra namai", – sakė šeimynos steigėja.

Šeimas remia mažiausiai

Skirtinguose vaikų namuose išlaikyti vaiką (įskaičiuojant darbuotojų atlyginimus, komunalinius mokesčius) kainuoja skirtingai. Pavyzdžiui, gyvenimo šeimynose principu neseniai pertvarkytuose Marijampolės vaikų globos namuose "Putinas", kurių vaikai apgyvendinti trijuose privačiuose namuose, išlaikyti vieną vaiką kainuoja 1 044 eurų per mėnesį. Pagynės vaikų globos namuose – 690 eurų.

"Paradoksali situacija: globa vaikų namuose, kurią valstybė laiko blogiu, finansuojama daugiausia. Už vaiko globą šeimynoje, kuri yra tarsi tarpinis variantas tarp šeimos ir institucinės globos, mokama daug mažiau, – apie 300 eurų per mėnesį, o už globą šeimoje – tik 152 eurai, – skaičiavo Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Janina Dabašinskienė. – Vadinasi, tai, kas yra gerai, ką mes pateikiame kaip pavyzdį, mažiausiai remiame. Valstybė turi suprasti, kad vaiko globa yra darbas, kad reikia už jį mokėti. Beje, darbas, kuris trunka 24 val. per parą."

Organizuojant globą šeimose Kauno rajone dirbama jau aštuoneri metai. Kartu su savivaldybės socialiniais partneriais rengiami būsimieji globėjai ir įtėviai: organizuojami kursai, teikiamos palaikymo paslaugos. Prasidėjus krizei, psichologai vyksta padėti šeimai susivokti, kas atsitiko, kaip iš tokios situacijos išeiti. Organizavus tokią psichologinę pagalbą, globėjai daug rečiau atsisako globojamųjų.

"Dėl šio įdirbio, palyginti su kitomis savivaldybėmis, turime daug šeimose globojamų vaikų. Kauno rajone šeimose ir šeimynose šiuo metu globojami 152 vaikai, vaikų globos namuose – 72 vaikai", – sakė J.Dabašinskienė.

Savivaldybės darbuotojos pastebi, kad tiek įsivaikinti, tiek globoti norima sveikus vaikus. "Visi lietuviai nori sveikų mažų vaikų, pageidautina – mėlynakių. Toks požiūris turi keistis", – pasak savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjos Margaritos Venslovienės, jei šis požiūris nesikeis, visų vaikų globos namų uždaryti nepavyks. Tuo labiau kad iš šeimų paimamų vaikų sveikata vis prastėja: daugėja apsigimimų, sutrikusio intelekto vaikų.

"Tai yra ilgalaikio girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo padarinys. Būna atvejų, kai atvažiuoji į šeimą paimti vaiko, o motina 4 promiles pripučia. Tiek tik po ilgalaikio girtavimo įmanoma pripūsti, – pastebėjo J.Dabašinskienė. – Girtavimo problemai valstybėje skiriama per mažai dėmesio. Dabar mes rūpinamės to padariniais."

Pasak pašnekovės, jei girtavimo problema ir toliau bus ignoruojama, paimamų iš šeimų vaikų daugės.

Komentaras

Karolina

Penkiolikametės Marijos globėja

Kaip vertinu tai, kad Lietuvoje planuojama naikinti vaikų namus? Netikiu, kad visi vaikai pateks į tokias šeimas, kur bus geriau nei valdiškuose globos namuose. Yra šeimynų, kuriose nepalyginti prasčiau nei, tarkim, Pagynės globos namuose augti. Pavyzdžiui, šeimynų, kur kelios dešimtys vaikų auga prižiūrimos vienos savo kūdikį auginančios globėjos ir dviejų garbaus amžiaus senjorų. Tie vaikai pavalgę ir neskriaudžiami. Bet ar jie ugdomi? Kas tokioje šeimynoje tuos tikrai sudėtingus vaikus lavina, seka jų psichologinę būseną?

Mes supriešiname vaikų namus ir šeimą. Neabejotinai geriau augti šeimoje. Bet mes supriešiname "baisius" vaikų namus ir "šiltą mylinčią šeimą". Manau, kad reikia lyginti konkrečius vaikų namus su konkrečia šeima.

Be to, globėjams turi būti mokama alga. Turi būti ne tik didesnės išmokos už globą, bet ir reikalaujama atskaitomybės. Globėjai turi būti atrenkami itin kruopščiai ir sukurta sistema, pagal kurią būtų realiai įvertinama, kokią pažangą daro vaikas, kaip su juo dirbama.

Marija atėjo į mano šeimą aštuonerių. Dvejus metus gyveno globos namuose, prieš tai – pas alkoholikę mamą. Į globos namus pateko labai apleista, sutrikusi, atsilikusi. Globos namuose pradėjo lankyti mokyklą, bet ten į ją, kaip pripažino pats mokytojas, numojo ranka. Aštuonerių pradėjau ją mokyti pažinti raides, skaičiuoti. Ji grįžo į kūdikystę, kurios neišgyveno savo laiku. Pirkome buteliuką su čiulptuku, vakarais iš jo gėrė šiltą pieną, vėliau valgė mišinukus kūdikiams ir t.t. Ji pati to prašė. Ir tokia laiminga būdavo susiraičiusi man ant kelių su buteliuku. Būdama devynerių dar kalbėjo trumpomis frazėmis. Daugelio žodžių reikšmės iš viso nesuprato, sunkiai gaudėsi, kokie metų laikai ir apskritai laike, neskyrė sąvokų vakar ir rytoj ir t.t.

Vaiko galvutėje dar buvo daug kas ryšku iš nesenų įvykių, reikėjo padėti tai užmiršti. Ne kartą galvojau, kad pasiduosiu – psichologiškai buvo labai sunku. Bet dabar mano mergaitė yra protinga, pasitikinti penkiolikametė, dalyvauja rašinių konkursuose, rašo eiles, diskutuoja apie skaitytas knygas, jos paveikslai kabo parodose. Turi svajonę tapti veterinare.

Praktiškai visoms pamokoms turime samdyti repetitorių. Iki septintos klasės pati sėdėdavau kasdien po keturias valandas kartu ir po mažą žingsnelį įveikdavome paprasčiausius namų darbus.

Turime bėdų dėl sveikatos, tarp kurių – stipri žandikaulio anomalija. Kai Marija sulauks aštuoniolikos, jai bus daroma operacija. Dabar reikia kabių. Mes joms taupome, nes sumokėti kol kas negaliu.

Susirūpinusi galvoju apie tai, kas bus po trejų metų, kai Marija taps pilnametė. Kaip jai seksis? Šiuo vaiku turėsiu rūpintis visą gyvenimą. Mariją myliu kaip savo vaiką. Bet tiesa ta, kad ji ne mano vaikas. Aš dirbu mama ir kaip kiekviena mama atsisakau labai daug savo gyvenime tam, kad išaugtų sėkmės lydimas ir laimingas žmogus.