Laiminti žmones ir palatas kunigui B. A. Martusevičiui tenka ne taip dažnai kaip norėtų, nors Kauno klinikų ligoninėje kiekvieną savaitę jis praleidžia mažiausiai parą – jaunas dvasininkas yra vienas iš klinikose nuolat budinčių ir ligonių sielovada užsiimančių kapelionų. Kaskart klinikose jis aukoja mišias, guodžia sergančiuosius ir jų artimuosius bei vaikšto į reanimaciją suteikti paskutinio patepimo sakramento, nors pats mano, jog dvasininkus vertėtų kviesti gerokai anksčiau – kol ligonis dar turi jėgų apmąstyti savo gyvenimą ir išsikalbėti bei pasitarti, kad kunigas galėtų jį sustiprinti, o ne vien išlydėti iš šio gyvenimo.

„Parapijoje tai kažkaip nematome tų ligų, atrodo, visi sveiki. O į ligoninę kai tu ateini, tai matai, kad tiesiog yra tokių situacijų, kai ir medikai nežino. Ir tu nežinai, kaip bus, tiesiog eini kaip į karą pasirengęs“, – pasakoja kunigas.

Kunigas Benas Audrius Martusevičius pabrėžia, kad visoms situacijoms, kurias tenka išgyventi, jokia mokykla ar seminarija parengti negali, tačiau atviriems pokalbiams su ligoniais jį paruošė gyvenimas – jaunas vyras pats sirgo vėžiu. Jo teigimu, Dievas padovanojo jam ligą, kad atsišlietų nuo kitų malonumų bei džiaugsmo maniakais tampančių žmonių ir išmoktų visa širdimi gyventi čia ir dabar, suvokdamas, jog patiria gyvenimo stebuklą.

„Liga padovanota kaip galimybė, bent jau man. Mes neturim laiko svarbiems dalykams, nes mūsų laikas labai ribotas – turim tik patiems svarbiausiems. Tai atkreipti dėmesį į pačias svarbiausias knygas, pačius svarbiausius daiktus, pačius svarbiausius susitikimus. Tikrai mes dabar daug daugiau žinom apie kitų gyvenimus – matome internete, komentaruose, daugiau negu mes patys domimės artimaisiais“, – teigia B. A. Martusevičius.

Ligą įveikęs dvasininkas sako dabar suprantantis, kad neturi laiko pykti, griauti ar planuoti, o tik gyventi. Jis nebeabejoja, kad ligos susijusios su neigiamomis emocijomis ir tiki, kad turi ne tik padėti išgyti susirgusiems, bet ir stengtis nesusargdinti jų artimųjų – esą labai dažnai ligoniams reikia, kad su jais būtų bendraujama kaip su sveikaisiais. Jiems reikia nuoširdžių patarimų, kaip likusį gyvenimą nugyventi kuo kokybiškiau ir prasmingiau, o ne gailesčio ir kalbų apie ligą tarsi Dievo bausmę.

Kunigas Benas Audrius Martusevičius žmonėms pasakoja ir apie, kaip pats sako, neretai pačią ilgiausią žmogaus gyvenime 27 centimetrų kelionę – tai kelias nuo proto iki širdies, kurio dažnas mūsų taip ir neįveikiame.