Pažinti bendruomenę

"Visuomenė sensta. Vyresnio amžiaus žmonių daugėja", – faktą patvirtino Kauno savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė. 411 garbaus amžiaus vienišų kauniečių sulaukia pagalbos namuose: pagaminama maisto, sutvarkomi namai ir rūpinamasi kitais kiekvieno senolio skirtingais poreikiais.

Šiemet Socialinių paslaugų skyrius gavo per 600 prašymų pasirūpinti senoliais namuose. 200 liko laukti eilėje. Dar 400 vienišų senolių savivaldybės rūpesčiu šiemet apsigyveno senelių namuose. Buvo aišku, kad tie žmonės, net ir teikiant jiems socialines paslaugas namuose, nebegali gyventi vieni. Senelių namai laikomi kraštutine priemone. Siekiamybė yra kuo ilgiau senyvą žmogų išlaikyti bendruomenėje, todėl ir siūloma pagalba į namus.

Vis dėlto Socialinių paslaugų skyriaus vedėja neabejoja, kad dalis iš 13 tūkst. pensininkų nežino apie galimybę gauti socialines paslaugas namuose. "Dar jie neaplankyti ir nėra aišku, kiek ir ko tiems žmonėms reikia. Kitų metų užduotis aplankyti visus tuos žmones ir išsiaiškinti jų poreikius", – dėstė J.Baltaduonytė.

Pirmiausia šiuos žmones mato kaimynai. Jiems neprivalu padėti tam senoliui, tačiau jie galėtų pranešti socialiniam darbuotojui apie sunkiai galintįjį pasirūpinti savimi.

Vedėja pabrėžia, kad būtina pažinoti savo bendruomenės narius, kad galėtum laiku padėti. Čia kalbama apie tuos 13 tūkst. senyvo amžiaus žmonių, kuriems yra nustatyti atitinkami poreikiai, tačiau garbaus amžiaus kauniečių mieste yra per 70 tūkst. ir galbūt bet kuriems iš tų žmonių reikia pagalbos.

"Pirmiausia šiuos žmones mato kaimynai. Jiems neprivalu padėti tam senoliui, tačiau jie galėtų pranešti socialiniam darbuotojui apie sunkiai galintįjį pasirūpinti savimi. Tokių skambučių daugėja ir tai šiek tiek ramina", – bręstančios visuomenės požymiais dalijosi vedėja.

Atstumti savų

Vis dėlto kai kurie atvejai verčia susimąstyti ne tik apie senyvo žmogaus vienatvę, bet ir apie susvetimėjimą, kai senolius atstumia patys artimiausi žmonės. "Valstybės pareiga pasirūpinti mano nusenusiais tėvais", – rėžė emigrantas rengiant jo 1919 m. gimusią mamą valstybės globai senelių namuose.

"Jis dar pareikalavo, kad atlyginčiau žalą už tą laiką, kurį sugaišo tvarkydamas popierius, nes negalėjo dirbti. Panašiais atvejais mes bandome pasiginčyti, priminti vaikams, kad net Civilinis kodeksas numato pareigą pasirūpinti savo tėvais. Tačiau, kai matai tokį vaiko požiūrį, mamai nebus lengviau, jei ją paliksime sūnaus priežiūrai", – skaudžiausias situacijas apibendrino Socialinių paslaugų skyriaus vedėja.

Pasak jos, vienišus žmonės galima skirstyti į keletą grupių: vieni jų tikrai vieniši, nemaža dalis turi vaikų, tačiau pastarieji motyvuoja, kad negali pasirūpinti tėvais, turi savo šeimas ir rūpinasi savo reikalais. Kita dalis senolių turi neįgalius arba nuo priklausomybių kenčiančius vaikus.

Socialinių darbuotojų pastebėjimu, džiugina situacijos, kai garbaus amžiaus sulaukia žmona ir vyras. Jie ilgai rūpinasi vienas kitu ir atsisako jiems siūlomos pagalbos. "Taigi aš dar paeinu ir sugebėsiu ja pasirūpinti. Aš pats nueisiu produktų nupirkti", – kratosi pagalbos senukas, nors akivaizdu, kad vos paeina.

Dienos maratonas

Vienu iš lakmuso popierėlių tampa pranešimai Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos paros įvykių suvestinėje. Kaip pavyzdį galima pateikti gruodžio 5 d. statistiką, kai gelbėtojai penkis kartus vyko padėti Kauno apskrityje gyvenantiems senyviems ir vienišiems žmonėms.

"Pro langą matau ant grindų namuose gulintį kaimyną", –  gelbėtojų pagalbos prašė vieno kaimo gyventojas. Ugniagesiai į namą pateko pro rūsio langą ir, atidarę garažo duris, įleido atvykusius greitosios medicinos pagalbos medikus. Ant grindų parkritęs vyras buvo sąmoningas. Paaiškėjo, kad ant grindų jis išgulėjo ne mažiau kaip tris dienas.

Pranešimas: savo bute buvęs senyvo amžiaus žmogus prašo pagalbos, tačiau niekaip negali atidaryti durų. Durų užrakto neįveikę giminaičiai minėjo, kad vyras prieš dieną skundėsi sveikatos sutrikimais. Gelbėtojai, pasistatę ištraukiamas kopėčias, pro langą pateko į butą, įleido medikus. Sąmoningas ligonis buvo perduotas medikams.

Ankstų tos pačios dienos rytą į pagalbą moteriai atskubėję medikai negalėjo patekti į butą, o moteris nepajėgė atidaryti durų. Naudodami laužtuvus ugniagesiai atidarė duris ir įleido medikus. Parkritusią pacientę apžiūrėjusiems greitosios medikams gelbėtojai padėjo moterį nunešti į automobilį.

Skubėta padėti ir į butą nepatenkančiai anūkei, kuri nerimavo dėl galbūt sutrikusios močiutės sveikatos. Gelbėtojams teko išdaužti langą, tačiau patekus į vidų paaiškėjo, kad susijaudinusi anūkė nurodė ne to buto langus. Galiausiai patekta pas močiutę. Anūkės nuogąstavimai buvo pagrįsti. Cukriniu diabetu serganti ir 250 kg sverianti moteris gulėjo ant grindų ir nepajėgė atsikelti. Močiutės būklė akivaizdžiai prastėjo. Ugniagesiai pasiruošė gaivinimo kaukę, tačiau jos neprireikė. Atvykę medikai perėmė ligonę savo žinion.

Nepasitvirtina, bet neatbukina

Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas vidaus tarnybos pulkininkas Vidas Kerševičius pastebėjo, kad dar prieš pusantrų metų ugniagesių pagalbos patekti pas senyvus vienišus žmones taip dažnai neprireikdavo. Šios situacijos atskleidžia keletą aspektų: visuomenės senėjimą, emigraciją ir kitą, geresnę, pusę – didesnį visuomenės bendruomeniškumą ir atjautą.

Anksčiau gelbėtojams dažniau tekdavo padedančiųjų patekti į buto vidų liūdniausiam faktui konstatuoti vaidmuo, o šiandien jų misija – spėti padėti, kad būtų suteikta pagalba. Anksčiau vienišo kaimyno aplinkiniai pasigesdavo po savaitės ar dar vėliau, o šiandien jau trys dienos atrodo pernelyg ilgas laiko tarpas.

Gelbėtojai neneigia, kad pasitaiko ir kurioziškų situacijų. Kol mėgina atidaryti duris, o kaimynai ar artimieji nerimastingai laukia, ką ras už durų, visus ant kojų sukėlęs pradingėlis ramiai paržingsniuoja namo.

Pasitaiko ir tokių pranešimų, kai baiminamasi atidarius užrakintas duris išvysti ne vieną negyvėlį. Visai neseniai, kaimynės prašymu, ugniagesiai išlaužė rūsio duris, nes moteris aiškino, kad ten yra keturios apsvaigusios moterys ir neįgalus berniukas. Situacija nepasitvirtino, rūsys buvo tuščias. Tačiau įtarimų sukėlė pati pranešėja. Moteris perduota medikų priežiūrai.

"Būna perteklinio nerimo atvejų. Visus pagalbos skambučius rūšiuoja ir pagal poreikį nukreipia Bendrasis pagalbos centras. Taigi mes dar nesame pavargę nuo tokios pagalbos", –  nepasitvirtinusių pagalbos šauksmų nesureikšmino Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininkas V.Kerševičius.

Negali ignoruoti

Skambutis iš užsienio. Vienas Lietuvoje likęs tėvas ar mama neatsiliepia telefonu. Kaip įsitikinti, ar tikrai viskas gerai? Gelbėtojai, socialiniai darbuotojai ragina senyvo amžiaus žmonių artimuosius palikti jų namų raktus pas patikimus kaimynus, tačiau gyvenimas kartais kitaip sudėlioja situacijas.

Žmogus turi žinoti, kad gali prašyti neatlygintinos pagalbos, kitaip būtų labai sunku gyventi.

"Čia juk nelaimė. Už tūkstančių kilometrų būdamas žmogus pats negali patikrinti, ar tikrai įvyko nelaimė, ar kažkoks nesusipratimas. Tai reti atvejai, tačiau negali ignoruoti nė vieno tokio pranešimo. Būna visko. Tai patvirtina ir pasaulinė praktika. Turi ištiesti pagalbos ranką. Žmogus turi žinoti, kad gali prašyti neatlygintinos pagalbos, kitaip būtų labai sunku gyventi", – apie gyvenimo padiktuotą dar vieną gelbėtojų misiją svarstė V.Kerševičius.

Pastebima ir tai, kad pagalbos poreikis vienišiesiems išauga prieš didžiąsias metų šventes. Štai ir dabar prieš Kalėdas, tiksliau, trumpėjant dienai, jis ima dažnėti, o prieš pat šventes įgauna pagreitį. Prieš šventes tampame jautresni. Šiuo periodu matyti vienišus, liūdnus senolius itin skaudu. Senolio vienatve būna persmelkti visi namai, juose esantys daiktai ir net maistas.

"Manau, kad ir jauniems žmonėms, matant tokią nesočią ir skurdžią pensininkų vakarienę, kyla liūdnos mintys apie savo ateitį. Vienišumo pojūtis, ko gero, labiausiai sukrečiantis dalykas, net jei spėji laiku atidaryti tas vienatvės duris", –  kasdienybe tampančiais ugniagesių pastebėjimais dalijosi V.Kerševičius.

Pagalbą galima rasti

"Vienišų žmonių yra daug. Kartais net ir artimieji nežino realios situacijos, – pastebėjo Kauno miesto socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotojos Roberta Motiečienė. – Kai kurie senoliai nepasakoja savo vaikams, gyvenantiems emigracijoje, apie juos prislėgusius sunkumus. Jie nenori vaikų apkrauti savo rūpesčiais."

Socialinių reikalų specialistai ragina neužsidaryti. Vienatvė, liūdesys spartina ligas, užmuša dar neseniai rusenusį norą bendrauti. "Yra dienos socialinės globos centras. Tokia paslauga turėtų būti aktuali darbingo amžiaus žmonėms, kuriems neramu pagyvenusius tėvus palikti vienus namuose. Senoliams sudarytos sąlygos darbo valandomis pabūti centre su kitais senjorais. Jiems garantuota specialistų priežiūra", – vieną iš variantų minėjo Socialinių paslaugų centro direktorės pavaduotoja.