Vilniaus g. tarsi pasakoja ne vieną istoriją. Kiekviena jų – asmeniška ir nepakartojama. Kelis dešimtmečius šalia Vilniaus g. gyvenantis fotomenininkas Romualdas Požerskis mano, kad Senamiesčio žmogų sunku iškraustyti į kitą vietą.

Ieškojo ryšio

"Su Senamiesčiu susipažinau 1974 m. Gyvenau Žaliakalnyje ir man tas Senamiestis atrodė labai baisus. Daug triukšmo, smogas žiemą, nes visi anglimis kūrenosi, kažkokie keisti tipažai, šiek tiek piktoki ir uždari", – rodydamas senas nuotraukas prisiminė R.Požerskis.

Vis dėlto, pavartęs albumą apie Niujorką, fotomenininkas vėliau nusprendė išbandyti gatvės fotografiją ir Kaune. "Įkvėpiau oro ir nusileidau į tą Senamiestį", – šypsojosi R.Požerskis, kuriam didžiausia užduotis buvo įlįsti į Vilniaus g. kiemus.

"Mąsčiau, kaip rasti ryšį su tais žmonėmis. Gatvėje tu gali kažkaip nepastebimai fotografuoti, o kiemai gyveno savo uždarą gyvenimą. Turėjo savo taisykles, savo žmones", – fotomenininkui padėjo tuometė Senamiesčio rekonstrukcija. Į kiemus jis ėjo su tikslu – neva nufotografuoti griauti planuojamą namą. Išgirdę apie permainas, vietiniai imdavo diskutuoti ir visai pamiršdavo į juos nukreiptą objektyvą.

Anot R.Požerskio, rekonstrukcija vyko didžiuliais tempais. Per metus buvo restauruojama apie 500 namų. Iš Laisvės al. atvedamos šiluminės trasos, per visą Vilniaus g. kasamos tranšėjos. Rekonstrukcijos metu gyventojai buvo iškeldinami į barakus Vilijampolėje. Vieni iš jų sugrįžo, kiti persikėlė į naujus rajonus.

Nebuvo patrauklus

Fotomenininkas pasakojo Senamiestyje sutikęs ne vieną iš čia iškeldintą žmogų, kuris namo taip ir nesugrįžo.

"Neseniai kirpausi vietinėje kirpykloje. Ten kalbėjosi dvi moteriškės. Viena sako: "Aš čia gyvenau iki šešiolikos metų, kai prasidėjus rekonstrukcijai mus iškeldino. Tai aš grįždavau į Senamiestį ir uostydavau tą šlapimo kvapą tarpuvartėse ir man jis kvepėdavo skaniau nei "Chanel". Aš daugybę metų gyvenu kitame rajone, be ten nėra mano namai." Senamiesčio gyventojus perkelti į kitą vietą labai sudėtinga", – R.Požerskis prisiminė kitą fotografuotą jau pagyvenusį vyrą, kuris ateidavo į Senamiestį, kai jausdavosi blogai. Tuomet pavaikščiodavo, pailsėdavo, prisimindavo ir geriau pasidarydavo.

Vis dėlto sovietinis Senamiestis nebuvo patrauklus nei komercijai, nei gyvenimui. Vilniaus g. kursavo troleibusai ir autobusai, dardėjo gelžbetonį vežantys sunkvežimiai. Iki pastatant požeminę perėją visoje gatvėje buvo pilna transporto.

"Laisvės al. buvo centras, pramogų, pasilinksminimų, pasimatymų vieta. O kur nueisi Senamiestyje – kavinės jokios nėra, tik viena valgykla "Žibutė". Tačiau ten buvo labai geras ir pigus maistais, be to, stovėjo automatai, kur už kelias kapeikas galėjai nusipirkti pilstomojo alaus ir vyno. Ir rinkdavosi prie jų vietiniai personažai", – R.Požerskio nuotraukose – į maisto parduotuves iš sunkvežimio kraunami arbūzai, į mėsinę nešamos paskerstos kiaulės, stotelėse autobuso laukiantys keleiviai, angliarūgšte pildomas vanduo, apgriuvę kiemai, palaidi šunys ir gatvėse žaidžiantys vieni vaikai.

Vyksta kaita

"Žmonės gyveno sunkiai, dauguma – pusrūsiuose. Tačiau man tais laikais patikdavo tai, kad galima buvo fotografuoti vaikus: jie buvo drąsūs, smalsūs, nuoširdūs. Buvo ir labai daug šunų. Lakstydavo palaidi. Jei būdavo kokia bobutė su šunimi, ir aš pasakydavau, koks gražus jos šuo, tai gaudavau leidimą ją fotografuoti", – juokėsi fotomenininkas.
Anot R.Požerskio, Senamiestis pradėjo keistis jau rekonstrukcijos metu. Į atnaujintus namus kėlėsi nebe senieji gyventojai, o gamyklų vadovai, politikai, gydytojai, menininkai. Tuomet A.Mapu g. studiją gavo ir R.Požerskis.

"Fotografavimo požiūriu man buvo blogai, nes naujieji gyventojai atsisakydavo fotografuotis. Jie nebuvo tie vietiniai. Kaip ir Palangoje vasarą, kai matai tik poilsiautojus, o vietinių gyventojų nėra", – pasak menininko, Senamiestyje nuolat vyksta gyventojų kaita.

Dar vienas lūžis, pakeitęs Senamiesčio gyvenimą, įvyko, kai pimieji Vilniaus g. pastatų aukštai buvo parduoti komercijai. Toks vėlyvas verslo atėjimas į Senamiestį, pašnekovo nuomone, išgelbėjo jį nuo Laisvės al. "stiklainių".

Unikali gatvė

"Maždaug prieš 10–15 metų Vilniaus g. buvo mirusi, 18 val. nebūdavo čia nė gyvos dvasios. Parduotuvės, kaip įprasta baldų ir batų, viena kita tuščia kavinė – visi vakare užsidarydavo. Tačiau protingų ir kultūringų verslininkų dėka gatvę pavyko atgaivinti. Jie atidarė kavines su išėjimu į gatvę, pradėjo rengti sezono atidarymo ir uždarymo šventes, gatvės muzikos ir šokių renginius. Tai pritraukia žmonių", – nors vietiniai gyventojai dažnai skundžiasi kavinių keliamu triukšmu, R.Požerskis teigia, kad dabar jos yra sureguliavusios garsą ir dėl to problemų nekyla.

"Aišku, jeigu sėdi vokiečių turistai, tai kai žvengia, girdėti visur. Bet tai nori ar nenori, bus", – juokėsi menininkas, kuris ne kartą girdėjo iš savo draugų užsienio fotografų, išmaišiusių visą pasaulį, kad Kauno senamiestis yra vienas gražiausių.

"Vilniaus g. reprezentuoja tipišką Europos miestą – su šurmuliu, su žmonėmis, kurie čia pavakaroti atvyksta iš kitų rajonų. Vilniaus g. yra unikali ir tuo, kad užtenka paeiti kelias minutes – ir tu jau Nemuno pakrantėje ar fantastiškame Santakos parke", – R.Požerskis džiaugiasi ir dviračių takais, kuriais į Senamiestį gali patekti iš įvairių Kauno vietų.

Miestas mieste

Dabar Senamiestis menininkui – kasdienybė. "Kol čia persikėliau, jis man buvo įdomus, kiekviena gatvė atradimas, o dabar – namai. Mano vaikai išaugę Senamiestyje ir neįsivaizduoja, kad galėtų kur kitur gyventi. Senamiestis yra miestas mieste, visiškai skirtingas, kuris nieko bendra neturi su kitais rajonais", – išskyrė gyvenimą čia menininkas.

Nors su fotoaparatu jis po siauras akmenimis grįstas gatveles nebesiblaško, Vilniaus g. grožį pastebi rytais ir saulei leidžiantis. "Ši gatvė taip orientuota, kad rytais saulė labai gražiai apšviečia grindinio ir sienų faktūras, o vakare būna nušviesta vakaro spindulių. To kitos Senamiesčio gatvės neturi", – pastebėjo menininkas.

Pagrindinė senamiesčio ašis

Anot Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorės Virginijos Jurėnienės, Vilniaus g. – seniausia Kauno mieste. Tai seno viduramžių kelio į Vilnių dalis. Pasak istorikės, daugelis pastatų prie šio kelio buvo mediniai, vėliau atsirado raudonų plytų turtingų miestiečių namų, kurių keletas išliko iki šių dienų.

"Vilniaus g., po rekonstrukcijos tapusi pėsčiųjų gatve, ir toliau lieka pagrindine Kauno senamiesčio ašimi, kuri veda į Laisvės al.

Rašytiniuose šaltiniuose archeologai mini Vilniaus g. buvusį net medinį grindinį, gatvė turėjusi Didžiosios pavadinimą. Sovietinės okupacijos metais šia gatve važiuodavo viešasis transportas, vėliau ji buvo rekonstruota: panaikintas transporto eismas, sutvarkytas grindinys, iškasta požeminė pėsčiųjų perėja po Birštono g. – Vilniaus g. tapo pėsčiųjų koridoriumi. Pastatyti žibintai, telefono būdelės, bandytas kurti savotiškas kičas, aliuzija į praeitį.

Architektūros ir istorijos specialistai teigia, kad pradinius Kauno miesto plano griaučius sudarė ankščiau buvę keliai, kurie ir tapo pagrindinėmis miesto gatvėmis. XV a. tokių buvo trys: Panemunės, Panerio ir Vilniaus g., ėjusi panašiai, kaip dabartinė jos trasa ir nuo dabartinės Arkikatedros sukusi pilies bei brastos per Nerį link. Tokį pavadinimą gatvė gavo dėl to, kad artėjo prie tuometinio rytinio miesto pakraščio ir perėjo į kelią Vilniaus link.

Gatvė visada buvo judri, apsupta parduotuvėlių ir gyvenamųjų namų. Nuo 1892 m. nuo geležinkelio stoties iki Rotušės a. pradėjo riedėti arklių tramvajus – konkė. 1892 m. gegužės 24 d. Rotušės a., susirinkus visuomenei, Kauno gubernatorius N.M. Klinbenbergas atidarė arklių tramvajų, ėjusį nuo Rotušės a. dabartinėmis Vilniaus, Birštono, Laisvės al., Gedimino, Griunvaldo gatvėmis, Vytauto pr. iki pat geležinkelio stoties. Paskutinė konkės kelionė įvyko 1929 m. balandžio 15 d. Ja iškilmingai važiavo miesto aukštuomenė. Vietoj arklių tramvajaus ėmė kursuoti miesto autobusai, kurių eksploataciją 1930 m. iš privačių bendrovių perėmė miesto savivaldybė."