– Suprantama, kad sveikai gyvenate ir laisvą laiką leidžiate ne prie televizoriaus. O ką dirbate?

D. K.: Esu nekilnojamojo turto ekspertas, dirbu tarptautinėje įmonėje, padedu žmonėms pirkti, parduoti ar realizuoti turimą nekilnojamąjį turtą. Sveikos gyvensenos propagavimas gimė iš asmeninio poreikio. Sportuoju nuo mokyklos laikų. Savo silpnąją vietą nutariau paversti stipriąja – treniruodavausi kiekvieną dieną. Vaikščiojimas, bėgimas man leidžia rasti atsakymų į rūpimus klausimus. Einant sparčiu žingsniu protas išsivalo ir gimsta pačios geriausios idėjos.

S. K.: Esu Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistė. Dirbu su vaikais. Taip pat esu gyvensenos medicinos specialistė. Padedu suaugusiesiems grįžti į sveikatos kelią. Vaikščiojimas mano gyvenime buvo visą laiką. Juokauju savo klientams, kad batsiuvys be batų negali būti. Kaip aš siūlysiu jiems kažką naudingo pati to neišbandžiusi?!

– Taigi, vieną gražią vasaros dieną sveikuolis kolega jums išsiuntė kvietimą prisijungti prie iššūkio „Kaunas–Vilkija–Kaunas“. Kodėl neužteko kasdien nužingsniuoti po 5–10 km gražiai sutvarkytomis Kauno gatvėmis, o prireikė net 111 tūkst. žingsnių ir būtinai per parą?

Sugalvojame vykti į Jachtklubą paplaukioti laivu. Sutariame, kelintą valandą ten susitiksime. Tai reiškia, kad mano šeima važiuoja, o aš išeinu valanda anksčiau.

D. K.: Nežinau, kodėl tas skaičius vieną rytą atėjo man į galvą. 111 tūkst. žingsnių sudaro apie 88,8 km. 8 – gražus skaičius, primena begalybės ženklą. Sutinku, kad žmogui, kuris per dieną nuo savo darbo stalo nueina tik iki virtuvės ar tualeto, tai neįmanoma. Tokiam žygiui reikia ruoštis gerokai iš anksto. Aš ruošiausi. Buvo laikas, kai nubėgdavau po 40–50 km per dieną, mat ketinau dalyvauti maratone. Kai dėl tam tikrų priežasčių planas neišdegė, ėmiausi kito. Žingsnių iššūkį iš pradžių kėliau tik sau, bet pamatęs socialiniuose tinkluose, kaip aktyviai Sandra leidžia laiką, sumaniau pakviesti ir ją. Tiesą sakant, nelabai tikėjau, kad ji sutiks (juokiasi).

S. K.: Mano galva, gyvenime niekada niekas nevyksta be priežasties. Šis žygis man buvo kažko naujo pradžia. Prie Kauno miesto simbolinio „Tauro“ ženklo susitikome 4 val. ryto. Juk sąmoningi, sėkmės lydimi žmonės panašiu laiku keliasi ir pradeda dieną. Iki tol eidavau po 10–15 tūkst. žingsnių. Kai gavau Dariaus kvietimą, ėmiau didinti vaikščiojimo tempą ir kilometrus, t. y. nužingsniuodavau per dieną po 20–25 km. Apetitas augo bevalgant ir per penkias savaites (tiek ruošiausi šiam žygiui) įveikdavau vis daugiau ir daugiau kilometrų.

Įsiamžino: nors laikas spaudė, žygeiviai neatsispyrė pagundai pasidaryti asmenukę prie sutikto šerniuko. / S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl apie savo žingsnių kelionę prabilote viešai?

D. K.: Iki tol apie savo vaikščiojimus, kasdienius bėgimus feisbuke neskelbiau. Nemačiau prasmės tai daryti. Tačiau po 111 tūkst. žingsnių kelionės pagalvojau, kad noriu rengti ir antrą tokį žygį. Šiuo klausimu mano bičiulė Sandra buvo atkaklesnė ir užsiėmė viešinimo darbais. „Gal dar kažką sudominsime?“ – kalbėjo ji. Galbūt ne tik mums, bet ir kitiems sveikai gyvenantiems, fiziškai stipriems žmonėms to reikia. Pagalvojau, kad mielai priimčiau norinčius į grupę. Juk žygio metu labai smagu ne tik pabūti su savimi, bet ir pasikalbėti įvairiomis temomis.

S. K.: Padedu sveikiau gyventi kitiems. Todėl, jei nebūsiu matoma, kaip tie, kuriems reikia mano pagalbos, apie mane sužinos? Esu išleidusi sveikos mitybos vadovą, kurį po mano žingsnių iššūkio žmonės šluote iššlavė.

– Abu esate kauniečiai. Miestas tvarkosi, atsiranda vis daugiau dviračių ir pėsčiųjų takų. Ar žingsniuojate jais, o gal bekelėmis?

S. K.: Gyvenu Palemone, tai vaikštinėju ten. Mano šeima juokauja, kad greitai galėsiu automobilį parduoti, nes vis rečiau į jį sėdu. Tarkim, sugalvojame vykti į Jachtklubą paplaukioti laivu. Sutariame, kelintą valandą ten susitiksime. Tai reiškia, kad mano šeima važiuoja, o aš išeinu valanda anksčiau ir intensyviai nužingsniuoju iki sutartos vietos 6 km. Iki darbo savivaldybėje? Ne, dar neinu (šypsosi).

D. K.: Aš gyvenu Dainavos mikrorajone ir Kauną esu padalijęs į keletą dalių maždaug po 20–25 km. Tomis atkarpomis ir vaikštinėju. Iš esmės tuos pačius žingsnius juk galima nueiti ir stadione, šalia kurio gyvenu, tačiau sutikite, kad tai nebus labai įdomu. Smagiau žingsniuoti ar bėgioti maršrutais, kai vaizdai keičia vienas kitą.

Patarimas: anot žygeivių, ėjimui reikia pasiruošti ne tik fiziškai, emociškai, bet ir praktiškai. Vienintelis būdas išvengti pūslių – kuo dažniau keisti avalynę. / S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl pasirinkote žingsniuoti, o ne važiuoti dviračiu? Juk pedalų mynimas taip pat padeda palaikyti formą, suaktyvinti širdies veiklą, paleisti vėjais blogas mintis, o ir kilometrų prisuktumėte gerokai daugiau nei pėstute...

D. K.: Kiekvienam savo. Man labiau priimtina vaikščioti ir bėgioti. Bėgimas dėl didelės apkrovos sąnariams gal ne visiems tinka, užtai vaikščioti gali kiekvienas. Nebūtina eiti tiek, kiek leidžia žmogaus galimybės, – maždaug 200 km per parą.

S. K.: Kai ruošiausi šiam iššūkiui, ir dviračiu važiavau, ir bėgiojau, ir žingsniavau. Juk kiekvienu atveju dirba vis kitos raumenų grupės.

– Daugelį vyresnio amžiaus žmonių galima išvysti vaikščiojant su šiaurietiškomis lazdomis. Gal jos būtų tikusios ir jūsų žygiui?

S. K.: Kaip visuomenės sveikatos specialistei man dažnai tenka organizuoti pėsčiųjų žygius senjorams, mokiniams. Visai prieš pat iššūkį ėjau su vaikais į Kleboniškio mišką. Tąkart kaip tik naudojome lazdas. Nežinau… Nelabai man jos pasiteisino. Be to, mūsų žygis buvo kito fizinio intensyvumo. Norėjome pasiekti savo tikslą, t. y. nueiti 88,8 km. per 24 valandas. (Pavyko greičiau.) Nebūtų buvę laiko žaisti su tomis lazdomis. Jos labiau tinka lengviems pasivaikščiojimams.

– Papasakokite apie patį ėjimą: ar darėte pertraukas, kuo ir kur maitinotės, kaip dažnai pildėtės vandens atsargas?

D. K.: Valgėme ruginę duoną su tunu, avokadus, baltyminius batonėlius. Turėjome gertuves, vieną butelį vandens nešiausi kuprinėje, atsargas pildėmės parduotuvėje. Kol įveikėme 111 tūkst. žingsnių, išgėrėme maždaug po 8–10 l vandens.

Startas: Kauno simbolis „Tauras“ – kelionės pėsčiomis maršrutu „Kaunas–Vilkija–Kaunas“ pradžia ir pabaiga. / S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar nepavedė mūsų lietuviškos vasaros orai?

S. K.: Tą dieną orų programėlė rodė 80 proc. lietaus. Truputį supanikavau, kaip reikės eiti tokį ilgą kelią šlapiomis kojomis, tad iš armijos ir civilių parduotuvės abu įsigijome specialias neperšlampamas kojines. Starto dieną ketvirtą ryto iš tiesų lynojo. Gaubėmės apsiaustais iki pat Raudondvario, maždaug dvi valandas, paskui debesys išsisklaidė, saulė nekepino. Žodžiu, oras eiti buvo tobulas. Kaip ten sakoma? Nėra blogo oro, tik netinkama apranga.

Vaikščiojimas, bėgimas man leidžia rasti atsakymų į rūpimus klausimus. Einant sparčiu žingsniu protas išsivalo ir gimsta pačios geriausios idėjos.

– Rugpjūčio 18 d. ruošiatės dar didesniam žingsnių iššūkiui. Ketinate nužingsniuoti 131 tūkst. žingsnių per 24 valandas maršrutu „Kaunas–Kernavė“. Jei kviečiate bendrakeleivius – kokio fizinio pajėgumo žmonės turėtų suklusti?

D. K.: Atstumas didesnis. Tačiau, manau, didžiausia ir sunkiausia kova yra paties žmogaus su savimi. Jei atsiras bendraminčių, būsime visi drauge, kaip vienas kumštis, kuris vieningai judės bendro tikslo link. Ugdysime save kaip asmenybes, mėginsime siekti užsibrėžto tikslo. Kelias ves palei upę, kliudysime miško takelių ir žvyrkelių. Teks įveikti apie 100 km. Šiuo metu sprendžiu dilemą, kaip pasiekti Kernavę, kuri yra kitoje upės pusėje. Plaukti? Gal ne, naktį pavojinga, nerizikuosime (juokiasi). Ką kviečiame į žygį? Tikrai tik tuos, kurie jaučia, kad gali, kad yra pasirengę, kurie aktyviai leidžia savo laisvalaikį ir gali nesunkiai nueiti po 10–15 km per dieną. Pasiruošimas prasideda jau dabar. Dar yra laiko padidinti savo tempą ir krūvį, kaip tai padarė Sandra. Taigi, kviečiame susidurti su savo baimėmis, kitais psichologiniais barjerais. Net jei įveiktumėte tik dalį atstumo, tai irgi kažko reikšmingo pradžia!

– Jei kelyje kažkam prireiktų medikų pagalbos?

S. K.: Mes, kaip visuomenės sveikatos specialistai, esame tam paruošti. Žinome, kaip suteikti pirmąją pagalbą, nors, kita vertus, imtis pirminių veiksmų, ištikus nelaimei, turėtų mokėti kiekvienas sąmoningas žmogus. Žinoma, prieš ryžtantis žingsnių iššūkiui, reikėtų iš pradžių įvertinti savo sveikatos būklę. Be to, prieš žygį kviesime užpildyti anketas, kur bus punktas apie kiekvieno atsakomybę už savo sveikatą.

S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar teko girdėti apie lietuviškąjį Šv. Jokūbo kelią Camino Lituano? Tai daugiau nei 1 000 km per visą Lietuvą besidriekiantis piligrimų kelias, kurio pagrindą sudaro 21 etapas? Gal teko bent vienu iš jų paėjėti?

D. K.: Dar ne, bet ateityje tikrai neatmetu šitos galimybės.

S. K.: Manau, yra kelios kategorijos žmonių. Vieni eina jau paruoštais keliais, o kiti renkasi tokius, kuriuos nori patys išbandyti. Be to, Camino Lituano yra labiau kultūros kelias, kuriuo einantys piligrimai gali aplankyti bažnyčias, piliakalnius, pažintinius takus, apžvalgos bokštus, archeologijos ir gamtos paminklus. Mūsų ėjimas – daugiau žingsniai, kilometrai per valandą ir ištvermė. Tai daugiau savęs pamatymas ir išbandymas naujomis aplinkybėmis.

– Cituoju jus, Sandra: „Vaikščiojimas padidina smegenų kraujotaką, o padidėjęs kraujo tekėjimas į smegenis skatina endorfinų išsiskyrimą, gerina žmogaus nuotaiką ir bendrą savijautą.“ Kokia nuotaika, kai paduose pritrintos pūslės, o prieš akis dar dešimtys kilometrų?

S. K.: Pirmos šešios valandos prabėgo kaip kelios minutės. Sunkiausia buvo tryliktą žygio valandą, kai pajutau pūsles kojose. Dėkui Dariui, kuris mane motyvuodamas sudalijo likusį kelią į mažesnius atstumus. Šitaip laikas ėjo greičiau, ir keturioliktą žygio valandą įsijungė tarsi antras kvėpavimas. Sunkiausia buvo, kai pasiekėme Kauną – juk tikėjomės lengviausių kilometrų! Tas finišo artumas pasirodė labai apgaulingas. Sulaukėmė daug draugų, namiškių siunčiamų žinučių, padrąsinimų. Man nesiliovė tekėti emocinės ašaros – paskutinieji kilometrai buvo labai jautrūs. Kai viskas nurimo? Atrodė, kad atidariau duris, už kurių yra viskas, ko žmogui reikia – tik imk. Patyriau lūžį, kurio metu atėjo išlaisvėjimas ir supratimas, kad žmogaus, siekiančio savo tikslų, galimybės yra beribės. Tarp savo klienčių turiu keletą moterų, kurios serga cukriniu diabetu. Buvo laikas, kai jos leisdavosi insuliną, tačiau šiandien nebeturi to daryti. Kodėl? Susitvarkė gyvenimo įpročius, įtraukė į dienos režimą fizinį aktyvumą, sveiką mitybą, todėl pasikeitė ir jų psichoemocinė gerovė.

D. K.: Man žingsniuoti įprasta. Tačiau buvo keista, kai, pamatęs Kauno ženklą, truputį apsigavau. Jau ėmiau galvoti apie namus, o pasirodė, kad iki jų dar yra ką veikti. Žingsniai kažkaip nejučia sulėtėjo… Pabaigoje kojų nebejaučiau, o paskutinę valandą dar bėgau. Kitą rytą viskas buvo okey. Ateityje planuoju ir tokių iššūkių, kuriais galėčiau papildyti Guinnesso rekordų knygą. Šiuo metu ruošiuosi rugpjūčio 18-osios žygiui, įtraukiant į jį ir kitus žmones.

S. Kapeliorienės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei neatitiks jūsų tempai? Ne paslaptis, kad derintis prie kažkieno lėtesnio žingsnio pareikalautų dar daugiau jėgų?

D. K.: Judame maždaug 5 km/val. greičiu. Manau, žmogus, aktyviai leidžiantis savo laisvalaikį, tokiu greičiu gali drąsiai judėti. Jei pasitreniruos papildomai – dar sparčiau.

– Kokią aprangą, avalynę rekomenduotumėte tiems ėjikams, kurie galbūt prisijungs prie jūsų žygio rugpjūčio 18 d.?

D. K.: Avalynė – tik žygių ir laiko patikrinta, jokiu būdu ne nauja. Aš ėjau su orui pralaidžiais sportiniais bateliais, kurie turbūt jau skaičiuoja daugiau nei 2 tūkst. km. Tiesa, po žingsnių iššūkio nešiau juos pas batsiuvį. Sulopė, suklijavo ir vėl kaip nauji. Kadangi eisime Lietuvoje, kur saulę dažnai keičia lietus, pravartu būtų į kuprinę įsimesti ir antrus batelius. Vienus – neperšlampamus ir orui pralaidžius (jei lietus), o antrus – lengvus, sportinius, laiko patikrintus, kurie gerai prisitaikytų prie jūsų kojų. Dar vienas patarimas iš praktikos, nes esu karys savanoris – neperšlampamos kojinės. Jei batai žygyje sušlaps, neperšlampamos kojinės neleis kojoms sušalti. Apranga taip pat – svarbiausia, kad ji būtų orui pralaidi.

S. K.: Pritariu Dariui, nors pūslių neišvengiau. Užtai išvengiau nugaros skausmo (turiu problemų). Nežinau, gal tie angelai mane saugojo, bet kelionės metu nieko neskaudėjo. Kitą dieną mano kūnas jautėsi kaip po geros treniruotės. Tiesa, labai norėjosi žygio metu Nemune išsimaudyti, bet pabijojome, kad gali sutraukti raumenis. Pūslės? Man jos iššoko tą pačią sunkiausią – tryliktą! – valandą. Šiuo metu sprendžiu dilemą, kaip jų išvengti einant į Kernavę. Nusipirkau specialias kojines su paminkštinimais padukuose ir kulnuose. Žodžiu, pavargau labiau nuo pūslių nei nuo ėjimo. Užkietėję ėjikai po žygio patarė, kad vienintelis būdas jų išvengti – kuo dažniau keisti avalynę. Bandysiu taip daryti kitąsyk.