– Kas – žmogus ar įvykis – jus pastūmėjo tapti kultūros darbuotoja?

– Į kultūrą atvedė gyvenimo sutapimai, atsitiktinumai. Mokyklos laikais nesidomėjau kultūra, bet visą laiką buvau šalia jos. Kai pradinėse klasėse statydavome spektaklius, mokytoja Regina Ambraziūnienė man visuomet skirdavo pagrindinius vaidmenis. Visus dvylika metų buvau klasės seniūne, organizuodavau renginius. Bet niekada nemaniau, kad kultūra bus mano gyvenimas, greičiau mokytojai pastebėdavo mane kaip būsimą kultūros žmogų. Baigusi vidurinę mokyklą, stojau į Klaipėdos universitetą, į lietuvių filologiją. Kad nebūtų nuobodu mokytis, pasirinkau dar ir režisūrą. Galvojau, kad labiau mokysimės lietuvių kalbą, tačiau labiau įtraukė ir daugiau buvo režisūros. Turėjome fantastišką kurso dėstytoją – profesorių Petrą Bielskį. Jis mane išmokė pamilti kultūrą, supažindino su ja. Tai pirmasis gyvenimo mokytojas, pastūmėjęs mane į šią sritį.

– Kaip klostėsi jūsų karjera baigus studijas?

– Tai vėl buvo netikėtas sutapimas. Nelabai tikėjau, kad gausiu darbą pagal specialybę. Įsidarbinau paslaugų sektoriuje Kaune. Mano pusseserė tuo metu vaidino Voškonių kultūros centro vaikų teatre. Kartą aš jai pusiau juokais pasakiau: užklausk ponios Hanos, gal kartais kas nors ieško darbuotojų. Pusseserė tai priėmė už gryną pinigą ir išties pasiteiravo. Hana kaip tik gal po savaitės su spektakliu viešėjo Ežerėlio kultūros centre, o jo direktorė ieškojo žmogaus režisieriaus pareigoms. Hana, žinoma, rekomendavo mane. Netrukus jau važiavau į darbo pokalbį, tarp direktorės ir manęs įvyko abipusė chemija, tapau Ežerėlio kultūros centro meno vadove režisiere. Inutė Strašinskienė yra antroji mano gyvenimo mokytoja, su kuria bendraujame iki šiol. Ežerėlyje dirbau ketverius metus ir čia išmokau pagrindines kultūros pamokas. Kartu nedideliu krūviu meno vadove dirbau ir Zapyškio kultūros centre, vesdavau renginius, manau, kad būtent ten buvau pastebėta rajono vadovų. Jie paskatino išbandyti save ir padirbėti Garliavos sporto ir kultūros centre direktoriaus pavaduotoja. Būtent čia prasidėjo mano vadybinė patirtis. Garliava – puikus miestas, čia daug kultūrai neabejingų žmonių, stiprių kolektyvų. Iš šių pareigų išėjau gimdyti vaikelio, o būdama motinystės atostogose sužinojau, kad Ramučių kultūros centro direktorė Violeta Armolaitienė tapo seniūne, kad paskelbtas konkursas. Ramučių kultūros centras aptarnauja labai didelę teritoriją: Lapes, Neveronis, Domeikavą, Voškonis. Šios vietos susijusios su mano vaikyste, be to, centras yra arti mano gyvenamosios vietos, tai irgi turėjo įtakos mano apsisprendimui. Susigundžiau išbandyti savo jėgas, mečiau sau iššūkį. Garliavos sporto ir kultūros centro pastatas – modernus ir šiuolaikiškas, o ne kartą viešėdama Ramučių kultūros centre mačiau apverktiną jo būklę. Tapusi šios įstaigos direktore nuolat sau kartojau: kad tik akys nepriprastų prie šios aplinkos ir kad privalau daryti viską, kad pastatas būtų prikeltas antram gyvenimui.

– Kaip apibūdintumėte laikotarpį, kai vyko Ramučių kultūros centro pastato rekonstrukcija?

– Procesas buvo sklandus, o rekonstrukcija vyko palankiu laiku: prasidėjo paskelbus karantiną ir visoms veikloms persikėlus į nuotolį. Kadangi turime penkias laisvalaikio sales, visą inventorių išgabenome į jas. Ramučių ir aplinkinių vietovių gyventojai neturėjo pajusti veiklų stygiaus ir alkio, nes kai kurie renginiai buvo organizuojami lauke, netgi mūsų didžiausias – Roko kultūros festivalis vyko nauju formatu, pasirodymus stebint iš automobilių. Kai viskas įprasta ir patogu, esame kaip tie pomidorai savo sultyse. Mes nepykstame ant pandemijos ir karantino, nes tai sukrėtė, leido suklestėti mūsų kūrybiškumui, atradome daug naujų veiklų ir formų. Sustiprėjo ir kolektyvo dvasia: be jokio egoizmo padėjome vieni kitiems, kai kilo sunkumų įvaldyti IT technologijas.

– Ar žiūrovui, lankytojui labai svarbu kultūrinė aplinka?

– Kultūros darbuotojai kurti gražius dalykus gali bet kokioje aplinkoje, tačiau moderni, šiuolaikiška – motyvuoja labiau, skatina derintis prie aplinkos. O štai lankytojams aplinka vienareikšmiškai yra svarbi. Aš suprantu žmones, kodėl jie anksčiau buvo ne tokie aktyvūs, žiemą neidavo į renginius, – centre buvo šalta, nejauku. O dabar per kelis veiklos mėnesius pastebime suaktyvėjimą, smalsumą. Pavyzdžiui, parodos vykdavo ir anksčiau, buvo panašios kokybe, tačiau jomis susidomėdavo tik tie, kurie ateidavo į renginius ar repeticijas, o dabar daug kas skambina ir klausia, ar gali atvykti pasižiūrėti. Lankytojams patrauklesnės jaukios, modernios, šiltos, estetiškos erdvės.

– Galbūt lankytojų srautai didesni ir dėl to, kad žmonės po karantino suvaržymų labiau pasiilgę renginių ir bendravimo?

– Gali būti. Tačiau esame girdėję ir kitokių nuomonių, kad vis dar nedrąsu, kad vis dar bijo. Dalis tų, kurie buvo lojalūs lankytojai, vis dar vengia susibūrimų, tačiau ateina kitų, naujų, vedamų smalsumo, išsiilgusių bendravimo.

Įsipareigojimas: Ramučių kultūros centro darbuotojai žada nenuleisti kartelės ir neprarasti motyvacijos. / Ž. Jurgaitienės asmeninio albumo nuotr.

– Kaip keičiasi žmonių kultūriniai poreikiai? Juk jaunimo ir vyresnės kartos norai skiriasi?

– Mums kol kas pavyksta išlaviruoti tarp vyresnės ir šiuolaikinės kartos. Vyresniems labiau reikia pabendravimo, ilgesnio pasibuvimo, ausiai mielo koncerto, jie mieliau renkasi mėgėjų meno kolektyvų veiklas. Jaunimas nori labai efektingo, labai trumpo, įtraukiančio, bet nuasmeninto renginio, jiems labiau patinka edukacijos, talkos. Išduosiu, kad šiek tiek gudraujame: siūlome renginius vaikams arba į programą suaugusiesiems įtraukiame veiklas vaikams – taip užsitikriname visos šeimos dalyvavimą. Manau, kad visa Lietuva vadovaujasi tuo pačiu receptu.

– Apibūdinkite Ramučių kultūros centro kolektyvą.

– Tai labai kūrybingi žmonės, veržlūs ir šiuolaikiški. Pagal amžiaus vidurkį esame jauniausias kultūros centras Kauno rajone. Meno vadovai – dažniau vyresnės kartos, o renginių organizatoriai, kurie ir suka kultūros varikliukus, – jaunosios kartos kūrėjai. Kai mus lankė geriausio šalies kultūros centro komisija, stebėjosi, kad pas mus tiek daug jaunų veidų. Vienas iš narių net pajuokavo: turbūt visą Lietuvos jaunimą į Ramučius susiurbėte.

– Kas, jūsų nuomone, lėmė sėkmę geriausio kultūros centro konkurse?

– Daug faktorių, sukritusių į vieną vietą. Komisija vertino penkerių metų veiklas, rezultatus ir pasiekimus. Per šį laikotarpį Neveronių laisvalaikio salės etnografinis kolektyvas „Viešia“ pelnė „Aukso paukštę“ ir gražiausio tautinio kostiumo nominaciją, Domeikavoje, didžiausiame Lietuvos kaime, pastatyta nauja laisvalaikio salė – iki tol kultūrininkai turėjo vieną kabinetuką seniūnijos pastate, rekonstruotas Ramučių kultūros centras. Labai stiprus koziris buvo ir aktyvus mūsų dalyvavimas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ veikloje. Įtakos, manau, turėjo ir mano nesugebėjimas pasakyti ne: kad ir negaliu, nemiegu naktims, neatsisakau nenumatytų, nesuplanuotų darbų, iššūkių.

– Kokie planai ir siekiai? Kokį Ramučių kultūros centrą matote po kelerių metų?

– Pirmiausia – nenuleisti kartelės, kurią esame užsikėlę, neprarasti motyvacijos, nes jau turime „Aukso paukštę“, rekonstruotas pastatas, esame pripažinti geriausiais. Norime, kad visa Lietuva pamatytų, išgirstų apie mūsų veiklas, patikėtų jų sėkme, reikalingumu ir kokybe. Kviečiame visos šalies žmones apsilankyti, pamatyti ir skleisti gerąją žinią plačiau. Tikrai nesame užrietę nosies, tačiau norime būti sėkmingų ir gražių veiklų pavyzdžiu. Viso to siekiame ne dėl diplomų ar nominacijų, o dėl savęs, norime būti geriausia savo pačių versija.