Prie Kauno valstybinio muzikinio teatro pagerbtas čia prieš 86 metus žuvęs ministro pirmininko Augustino Voldemaro adjutantas Pranas Gudynas, savo kūnu uždengęs išeinantį iš teatro A.Voldemarą nuo pasikėsinimo dalyvių kulkos. Ne vien todėl P.Gudynas pateko į istoriją.

Šūviai prie teatro durų

Po 1926 m. gruodžio 17-ąją karininkų įvykdyto perversmo šalies prezidentu tapo Antanas Smetona, o ministru pirmininku – A.Voldemaras. Netrukus tarp šių valdžios vyrų prasidėjo trintis, išaugusi į konfliktą dėl valdžios. A.Voldemaras tapo labai populiarus tarp Lietuvos karininkijos bei jaunimo ir pradėjo su A.Smetona nesiskaityti. Buvusių bičiulių draugystei virtus konkurencija, A.Smetona ketino pašalinti A.Voldemarą iš visų postų 1929 m. pavasarį, tačiau planus sugriovė kairiųjų studentų surengtas pasikėsinimas prieš populiarųjį ministrą pirmininką.

1929 m. gegužės 6 d. 20.20 val. į išeinantį iš Muzikinio teatro A.Voldemarą iš arti šauta septynis kartus. Žuvo adjutantas P.Gudynas, o kitas kariškis ir Voldemarų įsūnis buvo sužeisti. Ši žinia žaibo greičiu pasklido po Kauną, pasipiktinimo banga nuvilnijo per visą šalį.

Kitą dieną A.Voldemaras gavo daugybę jį palaikančių telegramų iš įvairių užsienio šalių, o Kaune įvyko milžiniška demonstracija, smerkianti pasikėsinimo organizatorius ir vykdytojus. Tad kas buvo tas žmogus, išgelbėjęs maištingojo A.Voldemaro gyvybę?

Suteikė savo vardą ir pavardę

1900 m. pradžioje Mauručių kaime gimęs P.Gudynas, mokęsis Veiverių mokytojų seminarijoje, 1918–1920 m. dirbo pradinių klasių mokytoju Trakų apskrities mokyklose, kur vienas jo kilnus poelgis Žąsliuose turėjo ypatingų padarinių.

Anot P.Gudyno anūku save laikančiu Lietuvos nacionalinio egzaminų centro direktoriaus pavaduotojo dr. Prano Gudyno, jaunas pradinių klasių mokytojas 1919 m. gruodžio 27-ąją eidamas į mokyklą gatvėje rado paliktą kūdikį. Pamestinuką jis nunešė ir atidavė į Žąslių vaikų namus. Netrukus tų pačių namų pažįstama vedėja paprašė jo tapti to kūdikio krikštatėviu.

"Kai juodu su vedėja nusinešė pamestinuką krikštyti, kunigas pagal tų laikų papročius parinko kūdikiui tokį vardą ir pavardę, kad visada kiekvienas nedvejodamas galėjo suprasti, jog tai pamestinukas. Mano seneliui tai pasirodė neteisinga ir jis dėl to susiginčijo su kunigu. Deja, kunigas savo sprendimo nepanoro keisti. Tuomet P.Gudynas paprašė, kad vaikas būtų pakrikštytas jo vardu ir pavarde. Taip mano tėvas, vėliau daug nusipelnęs Lietuvos muziejininkystei ir kultūrai, tapo Pranu Gudynu", – pasakojo įžymiojo muziejininko, dailėtyrininko, restauratoriaus ir dailininko sūnus P.Gudynas.

Neįsūnijo, įvertinęs laiką

Pasak dr. P.Gudyno, jo tėvas augo Žąslių vaikų namuose iki šešerių metų. Kai buvo nutarta tuos namus uždaryti, P.Gudynas, jautęs atsakomybę už savo krikštasūnio likimą, paėmė mažąjį Praną iš vaikų namų ir atidavė auginti savo motinai Zofijai. Ši mažąjį Praną mylėjo kaip savo sūnų.

"Įdomu tai, kad P.Gudynas mano tėvo taip ir neįsūnijo, nors daugelis jam siūlė tai padaryti. P.Gudyno sesers Onos nuomone, jis, įvertinęs ano meto aplinkybes, suprato, kad negali kurti šeimos, nes jos nariams nuolat grėstų pavojus. Kaip parodė laikas, tai buvo labai protingas senelio sprendimas", – teigė dr. P.Gudynas.

P.Gudynas, pasak jį pažinojusių žmonių, buvo linksmas, iniciatyvus, visada pasirengęs padėti kitiems. Iš savo tėvo jis paveldėjo gan karštą būdą, siekį ginti tiesą, potraukį naujovėms, o iš motinos – pagarbą žinioms. Jis pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu savo pavyzdžiu patraukti kitus.

Svarbus, pasak dr. P.Gudyno, senelio bruožas – stiprus jo lietuvybės, visuomeniškumo, atsakomybės jausmas. Jaunas aktyvus mokytojas buvo išrinktas į Trakų apskrities švietimo ir kultūros komisiją, kurioje aktyviai dirbo. Greitai suvokė, kad vien mokytojaudamas mažai tegalės padėti priešų puolamai jaunai Lietuvos valstybei. P.Gudynas 1920 m. įstojo į Lietuvos karo mokyklą.

Bičiuliavosi su S.Dariumi

Baigęs Karo mokyklą, P.Gudynas 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime, tarnavo autobatalione, studijavo teisę Lietuvos universitete, dirbo kariuomenės teisme, tarnavo aviacijoje, buvo aktyvus 1926 m. gruodžio perversmo dalyvis, baigė Aukštuosiuose karininkų kursuose Aviacijos skyrių ir iki žūties tarnavo 4-oje aviacijos eskadrilėje. 1927 m. pradžioje buvo paskirtas ministro pirmininko A.Voldemaro adjutantu.

"Senelis, būdamas kariškiu, daug dėmesio skyrė karinio sporto šakoms, žaidė futbolą, treniravo futbolo komandą. Turėjo "Harley-Davidson" motociklą, su kuriuo dalyvavo sportiniuose renginiuose. Artimai pažinojo daug to meto iškilių žmonių, buvo kviečiamas į aukštuomenės pobūvius, mėgo bendrauti ir dainuoti su Antanu Kučingiu, labai vertino Stepono Dariaus draugystę, nuoširdžiai bendravo su A.Voldemaru ir jo šeima, didžiavosi pažintimi ir bendru labdaros darbu su Juozu Tumu-Vaižgantu. Buvo sukaupęs vertingą biblioteką, kuria dalydavosi su draugais", – pasakojo dr. P.Gudynas.

Nebijojo atsakomybės

Pasak pašnekovo, vienas įdomiausių ir paslaptingiausių senelio gyvenimo puslapių – dalyvavimas 1926 m gruodžio 17 d. perversme.

"Jis buvo įsitikinęs tokio kraštutinio žingsnio kaip perversmas būtinumu, nors puikiai suprato atsakomybę. Jo ir jo brolio Antano nuomojamame bute rinkdavosi perversmo organizatoriai, lankydavosi A.Voldemaras ir A.Smetona. Beje, senelis buvo vienas iš organizacijos "Geležinis Vilkas" įkūrėjų. Ši organizacija, kurios pagrindą sudarė labiausiai pilietiškai susipratusi pirmoji nepriklausomybės laikotarpio Lietuvos karininkų karta, buvo rimta jėga – KGB ir Komunistų partija prisibijojo jos galimo atgimimo net ir po Antrojo pasaulinio karo. Beje, prieš pasikėsinimą į ministrą pirmininką senelis prasitarė savo seseriai, kad yra sekamas, bet nenujautė kairiųjų jėgų brutalumo", – pasakojo dr. P.Gudynas. Pastarojo tėvui ne kartą teko rašyti sovietmečiu pasiaiškinimus, kodėl neturi tėvavardžio ir kokie jo giminystės ryšiai su vienu didžiausiu tarybų valdžios priešu Pranu Gudynu. Muziejininko P.Gudyno žmona buvo tardoma KGB.

Po P.Gudyno žūties vieta prie Kauno valstybinio muzikinio teatro buvo pažymėta cementiniais stulpeliais su geležinėmis grandinėmis ir simboliniu kapu, tačiau sovietmečiu visa tai buvo sunaikinta. 2011 m. gegužės 6-ąją P.Gudyno atminimas įamžintas atminimo lenta.

Jis palaidotas Veiverių kapinėse. Po mirties P.Gudynas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, jam suteiktas kapitono laipsnis.