Eksponatas iš Airijos

Kai Algimantas pakvietė užeiti į rūsį, akimirką sutrikau. Šios patalpos man asocijuojasi su drėgme, graužikais ir eilėmis išrikiuotais stiklainiais. Pastarųjų Algimanto sandėliuke buvo sočiai, o sieninėje spintoje už tamsintų stamdomųjų durų išrikiuotomis žmonos konservuotomis daržo gėrybėmis teko proga ir pasivaišinti.

„Turiu ir pomidorų, ir agurkų. Štai, imkite šių, su ciberžole. Manau, jums turėtų patikti“, – kaire randa tiesdamas konservuotas daržoves, dešine svetingasis sandėliuko šeimininkas siekė vazelės su saldainių asorti.

Svajonė: kauniečio tikslas surinkti kuo daugiau tušinukų, o savo muziejų parodyti didesniam žmonių ratui. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Apdalijęs dovanomis, galiausiai Algimantas atsirėmė į sieną ir ėmė pasakoti apie tai, dėl ko mudu ir susitikome, – apie savo tušinukų kolekciją.

„Viskas prasidėjo dar 2007-aisiais, kai žmona buvo išvykusi į Airiją. Nuvykau aplankyti jos, o grįždamas, žinoma, prisipirkau visokių lauktuvių: magnetukų, stikliukų, tušinukų“, – A.Šiuipys prisiminė, kad, išdalijus visas dovanas, jam liko du tušinukai. Vienas – su Airijos, kitas – su Šiaurės Airijos vaizdais. Jie tapo pirmaisiais eksponatais, o visiškai netrukus kolekcija pasipildė ir trečiuoju – tušinuku iš Švedijos, kurį vyras pamatė ant savo kolegos darbo stalo.

Dar po kurio laiko, tvarkydamas rūsį, buvęs policijos pareigūnas rado seną kartoninę dėžutę su senais, sūnų kažkada naudotais tušinukais. Peržiūrėjęs juos, Algimantas atrinko maždaug pusšimtį ir dar labiau pasistūmėjo į priekį.

Surengė parodą

Pamažu kolekcija pildėsi naujais eksponatais, o kai jų skaičius perkopė 400, Algimantas savo tušinukus nusprendė parodyti Policijos departamente surengtoje parodoje.

Po jos kolekcininkas sulaukė netikėto kolegės iš Anykščių skambučio ir dar labiau netikėto jos pasiūlymo atiduoti apie 400 tušinukų, kuriuos ji buvo sukaupusi. Kai tušinukams pasidarė pernelyg ankšta rašomojo stalo stalčiuose, Algimantas visus juos išgabeno į rūsį. Tiesa, prieš tai jį sutvarkė ir pavertė jaukiomis muziejaus patalpomis, į kurias mielai pakviestų kur kas daugiau smalsuolių. Kol kas čia lankėsi tik penkerių metų anūkas, brolis su šeima ir dvi kaimynės iš to paties namo. Viena jų paskui atnešė ir padovanojo tušinuką.

Preciziškai sutvarkytose rūsio patalpose – ne tik žmonos konservuotos daržo gėrybės, bet ir tvirtai prie sienų įtemptos metalinės vielos, ant kurių vienas šalia kito sukabinti 2 304 tušinukai. Bent jau tiek jų buvo tądien, kai susitikome su Algimantu. Visi tušinukai suskirstyti grupėmis. Vieni dedikuoti mokslo įstaigoms, viešbučiams, transporto ir farmacijos kampanijoms, kiti – saloms, pasaulio šalims, miestams.

„Važiuodamas kur nors visuomet stengiuosi įsigyti tušinuką. Būtinai užeinu į turizmo informacijos centrus, teiraujuosi, ar turi. Keista, bet rasti tušinukų vis sunkiau, nes gaminti juos brangiau nei, tarkim, magnetukus. Štai buvau Švėkšnoje, tai ten tušinukų neradau, užtai gavau Šilutės krašto tušinuką“, – A.Šiuipys dalijosi savo ne visuomet sėkmingų paieškų istorijomis.

Perka retai

Paprašytas suskaičiuoti, kiek pinigų išleidžia ekspozicijai papildyti, A.Šiuipys tikino, kad daug investicijų jo hobis nereikalauja. Didžiąją kolekcijos dalį sudaro dovanoti tušinukai. Žinodami apie Algimanto aistrą, juos neša ir artimieji, ir draugai.

„Neseniai buvau Mažeikiuose pas sesę. Sutikau ten buvusį kolegą. Sako jis man: vyks veteranų šventė, ateik ir tu. Nuėjau, o pasirodo, kad to buvusio kolegos antroji žmona buvo pradėjusi kolekcionuoti tušinukus, tik, nesulaukusi šeimos palaikymo, nusprendė neberinkti. Liko jai maždaug 100 tušinukų, kuriuos man padovanojo“, – A.Šiuipys džiaugėsi galėjęs priglausti nebereikalingus tušinukus.

Ne vieną tušinuką kolekcininkas pirko pats. Brangiausias eksponatas, kurį atsivežė iš Austrijos, kur kartu su sūnumi stebėjo „Formulės-1“ varžybas, Algimantui atsiėjo 20 eurų. Kitus vyras įsigijo kelis kartus pigiau.

Taip, taip, man labai tinka posakis apie batsiuvį, kuris vaikšto be batų.

„Kuris brangiausias širdžiai? Ko gero, šis – su žymiuoju gangsteriu Al Capone. Sunku net pasakyti, kaip jis pas mane atsidūrė. Gal atidavė kolegė iš Anykščių“, – atgal į vietą įsmeigęs mėgstamiausią eksponatą, A.Šiuipys apžvelgė kitus. Donaldo Trumpo, Hillary Clinton, legendinio Pono Byno galvų piešiniais puoštus tušinukus, pusiau automatinę rašymo priemonę iš Kosovo, kuriai buvo panaudotos tuščios gilzės, sūnaus dovanotų, vaizduojančių skirtingus žmogaus kaulus, rinkinį ir tušinuką, puoštą keliomis dešimtimis žėrinčių mėlynų, raudonų ir baltų  akučių.

Nori papildyti kolekciją

Šiandien Algimantas svajoja ne tik apie dar daugiau tušinukų, nors konkretaus skaičiaus neįvardija, bet ir apie bendraminčius, su kuriais galėtų susitikti, keistis tušinukais. Vieną tokį kolekcininkas turėjo Kaune, deja, bičiulis netikėtai mirė.

„Žinau, kad Vilniuje yra bendramintis, sukaupęs maždaug 10 tūkst. tušinukų kolekciją. Vis dėlto neaplenkiamas kol kas yra Kėdainių „Lifosos“ administracijos direktorius. Pastaraisiais duomenimis, jis turi apie 18 tūkst. tušinukų. Bandžiau su juo susisiekti, bet nepavyko. Skaičiau jo istoriją, žinau, kad žmonės jam nešė rašiklius, kišo už automobilio valytuvų, metė į pašto dėžutę, – vildamasis, kad, paskaitę dienraštį „Kauno diena“, žmonės sukrus, A.Šiuipys net sutiko atskleisti savo adresą. – Neturiu ko slėpti, gyvenu Liepų g. 33, Garliavoje. Gal ir man kas atneš tušinukų, o gal ir mano rūsyje apsilankys. Būtų labai smagu.“

Laikas: nemaža dalis Algimanto tušinukų jau neberašo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Prieš atsisveikindama Algimanto paprašiau patikslinti pavardę. Čiupęs balto popieriaus skiautę, arčiausiai buvusį teberašantį tušinuką, kolekcininkas juokavo, kad tai vienas iš nedaugelio kartų, kai jis turi kuo rašyti. Dažniausiai vyras tušinukus skolinasi, mat niekada nesinešioja nė vieno.

„Taip, taip, man labai tinka posakis apie batsiuvį, kuris vaikšto be batų. Aš gi dažnai nesinešioju tušinuko. Todėl tie, kurie žino apie mano pomėgį, stebisi: Algimantai, kaip taip gali būti? Pasirodo, kad gali“, – šyptelėjo A.Šiuipys.