Jonas, senjoras (79 metai)

Skausmas būna ir dvasinis, ir fizinis. Kartais užklumpa abu vienu metu. Labiausiai įsiminė fizinis skausmas, kai susitaupęs pinigų kadaise įsigijau plieninį žirgą – dviejų cilindrų motociklą "Jawa" ir patyriau avariją. Važiavau Karmėlavoje, kur buvo kariškių bazė, pagrindine gatve. Iš šalutinės išvažiavo kareivių sunkvežimis. Spėjau jį pamatyti ir – smūgis.

Atsimenu, sėdžiu greitosios medicinos pagalbos automobilyje, mane jau veš į ligoninę Kaune, bet pastebėjau ant kelio likusią motociklo prožektoriaus detalę. Pasakiau, kad noriu paimti, o medikai juokėsi, kad veidas ištinęs, kruvinas, esu visas sužalotas, o man motociklo detalės rūpi.

O dvasiniai skausmai... Nesinori jų prisiminti. Gal dėl to, kad išgyvenau fizinį skausmą ir esu optimistas.

Karolina Parmionova, klasikinio vokalo studentė (27 metai)

Pirmoji mintis – apie fizinį skausmą, kai susipjaustai.

Kartą bėgau, suklupau ir smarkiai susižalojau. Labiausiai – koją. Atsiminimas apie tai liko ilgam. Ačiū Dievui, kad niekas nelūžo ir už tai, kad neteko patirti baisių dvasinių skausmų.

Vytautas Valiukevičius, įmonės vadovas (58 metai)

Skauda ranką, – rodo ją sutvarstytą. – Kapojau malkas. Neatsargiai elgiausi ir susižalojau.

Bet tai nėra didžiausias skausmas. Didieji skausmai – praradimai. Jau neturiu žmonos – ji mirė.

Inesa Kaluževičienė, UAB "Siūlo galas" pardavėja, mezgėja (32 metai)

Pirma asociacija – galvos skausmas. Dažnai. Kelis kartus per mėnesį. Kažkoks įtampos, migreninis skausmas. Prieš metus patyriau netekties skausmą – palaidojau močiutę.

Almantas Želionis, vairuotojas (53 metai)

Turėjau problemų su plaučiais, patyriau traumą, bet fizinį skausmą galima iškentėti.

Tikras skausmas – artimųjų praradimas. Neturiu jau tėčio, brolio. Dėl to skauda.

Vilma Galdikaitė, medicinos studentė (25 metai)

Skaudžiausia matyti kito skausmą. Jį kentėjau, kai mama sirgo, ją operavo. Mačiau, kaip išgyveno, kaip jai skaudėjo po pjūvių. Skaudėjo ir man. Laimė,  pati nepatyriau didelių fizinių skausmų ar praradimų.

Matas Bernotas, barmenas (25 metai)

Pirma asociacija – pjūvis stiklu. Dirbu bare ir įsipjaunu su stikline. Skauda, kai po to reikia pjaustyti citrinas.

Bet esu laimingas, kad dar nepatyriau didelių skausmų ir praradimų.

Veronika Lapinskienė (85 metai)

Skausmas skausmui nelygus ir vienu žodžiu jo negalima apibūdinti. Skauda ir fiziškai, skauda ir dėl Lietuvos politikos, dabartinio gyvenimo.

Fizinius skausmus išgyventi daug lengviau. Juos patyriau jaunystėje. Skaudėjo, kai iš apkasų, netoli Žaslių, išėjome pliki, nuogi.

Išėjo vokiečiai, atėjo rusai, prasidėjo neramus laikas. 1946 m. brolis išėjo pas partizanus. Likome su mama, buvo skaudu, sunku. Kartą mieste sutikau enkavedistą. Jis mušė, laužė rankas ir rėkė: "Kur brolis, kur brolis?!" Slapstėmės su mama. Brolis grįžo, po dvejų metų jį pagavo ir išvežė į Intą. Kai grįžo, gavo butelį, bet vėl suėmė NKVD ir dar trejiems metams išvežė į tą pačią vietą Intoje. Grįžo, bet vargai nesibaigė.

Skauda, kai gyveni ilgą amžių, o senas žmogus niekam nerūpi. Net į duris nepabels: "Kaip tu, bobule?"

O kur benueisi, visur reikia pinigų. Pas gydytoją ar kitur. Duosi  pinigų – bus gerai, o jei ne – vargsi.

Skauda, kad senukai prisimenami tik rinkimams artėjant. Tada jie  rūpi, aplankomi, kad įbruktų į rankas rinkimų agitacijos lapelius.

Skauda, kai trūksta pinigų, kai sunku gyventi. Suprantu, kad senatvė neišvengiama, bet ji galėtų būti lengvesnė ir oresnė.