Tuščia Rotušės aikštė. Aikštės pakraštyje nedrąsiai vandens srovę purškiantis vienišas fontanas. Užtemęs didžiulio „LTeam“ olimpinio miestelio ekranas, taip mėgstamas jaunų miestiečių. Seniai šviesu, tačiau šviestuvai kažkodėl vis dar apšviečia tokiu paros metu nieko nebetransliuojantį ekraną (kai mūsų sportininkai po olimpinių startų ilsisi). Užtverti lipniomis juostomis palapinėje liūdi manekenai, reklamuojantys olimpinę aprangą, sportinį inventorių ir praeiviams keliantys natūralų klausimą, nejaugi niekas nieko nenori pavogti. Pro šalį nubidzena šuo, vesdamasis pasivaikščioti apsimiegojusią šeimininkę. Pravažiuoja vienas kitas dviratininkas. Aplinkinės kavinės, vakarais nugultos lankytojų, dabar kukliai suskleidusios staliukus, suoliukus ir skėčius. Taip atrodė ankstus Žolinės rytas Kauno senamiestyje. 

Išeiginę dieną ilsisi ne visi. Skubiu žingsniu aikštę kertančios merginos pasiteiravus, kur taip skuba, ši paprašo netrukdyti – vėluoja į darbą. „Dirbu viešbutyje“, – tarsteli mergina ir nuskuba toliau.

Iš kitos pusės ne itin tvirtu žingsniu aikštę kerta olimpines pergales aptarianti vyriškių trijulė. Jų rankose smilksta cigaretės, o rankose barška maišas. 

Tikinčiųjų prie Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos jau laukia prekeiviai Žolinės puokštelėmis – yra ir į jas įpynusiųjų laimę. Šventinį rytą jomis prekiavo ir vaikai.

Po Šv. mišių Rotušės aikštės, Vilniaus ir M. Valančiaus gatvių sankirta trumpam pagyvėja: pasipila jose dalyvavusiųjų būrelis. Link Kauno arkivyskupijos kurijos nuplevena kunigo siluetas, per Rotušės aikštę – dviejų vienuolių.

Šventinis Lietuvos katalikų šurmulys šiomis dienomis, matyt, persikėlė į Alytaus rajono miestelį Pivašiūnus, kur į Žolinės atlaidus atvyksta keliasdešimt tūkstančių tikinčiųjų.