Rusijos agresija Ukrainoje pakeitė visos Europos požiūrį ir į sovietinių karių palaidojimo vietose esančius paminklus. Tačiau kodėl net solidžios tarptautinės organizacijos kartais jo nesupranta? Koks ideologinis užtaisas buvo įbetonuotas sovietinės kariuomenės karių kapuose, kas iš tikrųjų juose ilsisi, kaip veikė vadinamoji dviejų didvyrių kiekviename rajone schema, „Kauno dienai“ papasakojo Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas.

Sprendimas – formalus

– Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių komitetas nusprendė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones skulptūroms sovietiniams kariams Vilniaus Antakalnio kapinėse. Lietuvos teisingumo ministerija kreipėsi dėl jų panaikinimo, paaiškindama, kad JT sprendimas priimtas remiantis klaidinama informacija, o Vilniaus savivaldybė jas demontavo. Vis dėlto kodėl net solidžios tarptautinės organizacijos nesupranta, ką Lietuva daro?

Mūsų pareiga žuvusiuosius gerbti ir tinkamai prižiūrėti jų kapus, bet atsisakyti ideologinių klišių, kad jie kuo ramiau ilsėtųsi, o ne būtų išnaudojami propagandai net po mirties.

– Tarptautinės organizacijos, jei gauna skundą, turi į jį kažkaip reaguoti. Tai biurokratinis formalumas ir po tyrimo, mano nuomone, bus nustatyta, o gal jau ir yra nustatyta, kad čia nėra jokių pažeidimų.

– Bet propagandine prasme dabar įduotas į rankas ginklas Rusijai, kuri  užpuolė Ukrainą, ir tiems, kurie ją palaiko. Kaip tarptautinės organizacijos, neįsigilindamos į sprendimus, priima tokius sprendimus? Juk laikomės Ženevos konvencijos dėl karių palaidojimo vietų.

– Tarptautinė organizacija kiekvienos šalies ar regiono specifikos nežino. Ji gavo skundą. Mes žinome, iš ko gavo, – žiniasklaidoje buvo aptarta, kokie tai žmonės. Mums iš karto aišku, apie ką tai. Bet tarptautinė organizacija gavo skundą ir turėjo jį nagrinėti. Mano nuomone, apskritai gal per daug dėmesio skiriame veikėjams, kurie stengiasi naudotis demokratijos rezultatais, nors realiai jie su ta demokratija kovoja.

Reaguoti: pasak N. Černiausko, Rusija sovietinių karių kapines ir paminklus ideologiškai išnaudodavo savo tikslams, o ne žuvusiems kariams pagerbti. Į šią propagandą, kuri baigėsi karu Ukrainoje, neužtenka tik pasyviai reaguoti. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Kapinėse – ne tik kariai

– Su kolegomis atlikote didelį tyrimą, išleidote knygą „Kariai. Betonas. Mitas. Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos Lietuvoje“. Kas, tyrinėjant tai, jums pačiam buvo netikėčiausia?

– Netikėta buvo palaidojimo vietų masiškumas: per 200 miestų ir miestelių viešųjų erdvių yra panaudota karių kapams. Nustebino ir tai, kad karių kapinėse palaidotos ne tik karo aukos – žuvę kareiviai, bet dažnai ir po karo žuvę ar mirę asmenys, kai kur į jas buvo perkeliami ir 1917–1918 m. vadinamųjų revoliucionierių palaikai. Šios vietos tapdavo ideologinėmis sankaupomis, čia palaidojamiems asmenims taip buvo suteikiamas išskirtinumas.

– Kas tie asmenys, kurie žuvo ne kare?

– Daugiausia užrašyta, kad tai žuvusieji „didžiajame tėvynės kare“ 1941–1945 m. Bandyta įtvirtinti naratyvą, tarsi karas vyko tik tais metais, nors Sovietų Sąjunga ir iki tol porą metų aktyviai kariavo. Nedidelis procentas yra ir po karo – 1947, 1948 ar net 1951 m. – karių kapinėse  palaidotų žmonių, nukautų Lietuvos partizanų, taip pat „nusipelniusių“ sovietinių veikėjų, stribų.

– Sovietinių karių kapinėse pasitaiko ir lietuviškų pavardžių. Ar tai daugiausia žuvę kariai?

– Taip, galima rasti ir lietuviškų pavardžių. Ypač 1944–1945 m. šiose kapinėse būdavo laidojami ir vadinamieji raudonieji partizanai, tarp jų buvo ir lietuvių. Tikslas buvo parodyti, kad lietuvių tauta irgi kovojo su bendru priešu.

Rajonui – du didvyriai

– Skelbta, kad dauguma palaidojimų – antriniai, bet yra ir tretinių. Kokia čia istorija?

– Pirminių palaidojimų labai mažai likę, nes, kai baigdavosi karo veiksmai, žuvę raudonarmiečiai būdavo užkasami šalia žūties vietų tranšėjose ar bombų sprogdinimo vietose. Kai kur buvo pastatomi ženklai, kas ten palaidoti, kai kur nespėta to padaryti.

Pasibaigus karui, po dvejų trejų metų, šie palaikai būdavo iškasami, dažniausiai įpareigojant tai padaryti vietos gyventojus, ir perlaidojami vienoje vietoje miestelyje ar mieste. Antrinių palaidojimų vietų ir yra daugiausia.

Bet kai kur jau sovietmečiu būdavo sumąstoma, kad kurios nors karių kapinės ne vietoje – netinka urbanistiškai ar ideologiškai – ir jas dar kartą perkeldavo. Pavyzdžiui, Ukmergėje, karių kapai buvo miesto pagrindinėje aikštėje, ir dar sovietmečiu pamąstyta, kad centre kapinės – negerai, nes sunku prižiūrėti, šalia didelis automobilių eismas, ir jie dar kartą perkelti į priemiestį. Panašiai buvo Utenoje, kai kur kitur.

– Kaip atsirado pačiame Vilniaus centre iki 1991 m. rudens čia buvę sovietų generolo Ivano Černiachovskio palaikai ir paminklas? Juk jis žuvo net ne Lietuvoje, o Lenkijoje.

– Nesu įsigilinęs į I. Černiachovskio palaikų palaidojimo istoriją, bet schema būdavo labai aiški: visi didieji miestai, ypač respublikinės sostinės, turėjo turėti savo svarbų didvyrį, kuris „vadavo“ tą šalį ar bent važiavo per ją, tad buvo stengiamasi čia juos palaidoti, pastatyti jiems paminklą.

– Ar didžiausi memorialai kurti didesniuose miestuose, nes prie jų žuvo daugiau sovietų karių, ar taip bandyta suformuoti didesnį propagandinį objektą?

– Tokia buvo sovietinė politika – vadinamosiose sovietinėse respublikose turėjo atsirasti keli pagrindiniai memorialai, ir tam buvo metami didžiuliai pinigai, kad jų meninis apipavidalinimas būtų kuo įspūdingesnis. Po tokį pagrindinį memorialą būtinai buvo sukuriama ir kiekviename rajone, kad visoje Lietuvos teritorijoje būtų tokių vietų, kurios vietos gyventojams primintų, kad kiekvienas miestas ar miestelis susijęs su „didžiuoju tėvynės karu“, būtų tarsi tokia akivaizdi sąsaja su Sovietų Sąjungos istorija.

Be to, kiekvienas rajonas turėjo susirasti savo du didvyrius: vieną vietinį, kuris nusipelnė kare, ir antrą iš Sovietų Sąjungos, žuvusį tame rajone. Tokia ideologinė schema turėjo rodyti, kad kiekvienas rajonas įnešęs savo indėlį į „didįjį tėvynės karą“. Tose laidojimo vietose vykdavo įvairūs minėjimai, šventės, tai tapdavo aktyvių ideologinių veiksmų vieta.

Žuvusiųjų ėmė „daugėti“

– Skelbta, kad nuo 2000 m., į karių kapinių tvarkymą įsitraukus Rusijai, staiga juose palaidotų karių skaičius ėmė augti. Ar mūsų valstybės institucijos ėmėsi pakankamų veiksmų, kad nebūtų klastojama istorija?

– Mūsų institucijos – tiek Kultūros paveldo departamentas, tiek kariuomenė, tiek Užsienio reikalų ministerija, savivaldybės ėmėsi visokių priemonių.

Bet pagrindinė problema, kad dažnai nežinoma, kiek žuvusiųjų užkasta konkrečiose kapinėse. Yra išlikę 1956 m. inventorizacijos dokumentai, pagal kuriuos aiškėja tendencijos, kad konkrečių asmenų su jų pavardėmis tarp palaidotųjų šiose kapinėse yra mažuma, o dauguma – nežinomi žuvusieji. Kiek jų palaidota, dėl skaičiaus taip pat yra didelė abejonė. Perlaidojimo metu tik frontui praėjus buvo netvarkos juos skaičiuojant ir identifikuojant. Kita problema – perlaidojant ne visi buvo iškasti, bet kapinėse dažnai buvo surašomos pavardės visų, kurie toje vietovėje žuvo, nors nebūtinai jie palaidoti ten, kur parašyta jų pavardė.

Prieš keliolika metų prasidėjo šių palaidojimo vietų renovacija. Prie to prisidėjo Rusijos Federacija su savo tarpininkais. Lietuvos institucijų darbuotojai ėmė pastebėti, kad jie ima daryti lenteles ir atsiranda daugiau pavardžių. Problemą pastebėjus, Kultūros paveldo departamentas ėmėsi priemonių, kad taip nevyktų.

– Visuomenėje kyla abejonių: ar apskritai turi būti mūsų paveldo sąraše okupantų kapai?

– Reikia atskirti du dalykus: ir pagal mūsų kultūrinį supratimą, ir pagal tarptautinę teisę visi žuvę kariai, kad ir kokios jie būtų kariuomenės, turi būti pagarbiai laidojami, prižiūrimos jų laidojimo vietos.

Problema, kad tos karių palaidojimo vietos nuo sovietinių laikų buvo labai ideologizuotos, kreipiant dėmesį net ne į tuos žuvusius žmones, bet į ideologijos ir propagandos sklaidą. Mūsų pareiga žuvusiuosius gerbti ir tinkamai prižiūrėti jų kapus, bet atsisakyti ideologinių klišių, kad jie kuo ramiau ilsėtųsi, o ne būtų išnaudojami propagandai net po mirties.

– Kai kurie lietuviai artimųjų kaulelius iš Sibiro parvežė į Tėvynę, perlaidojo Lietuvoje. Ar tokių, išskyrus I. Černiachovskio artimuosius, neatsiranda ir Rusijoje?

– Negirdėjau tokių atvejų, nors Lietuvoje karių kapinėse palaidota įvairiausių tautybių asmenų – labai daug rusų, ukrainiečių, yra ir baltarusių, kazachų, kitų tautų atstovų. Tiesą sakant, tose kapinėse nelabai rastum savo artimųjų kaulelių, nepaisant, kad antkapyje ir užrašyta kieno pavardė. Kaip minėjau, jie buvo laidojami remiantis kitokia logika – pavardės rašytos tų, kurie, buvo žinoma, toje vietoje žuvo, nesvarbu, kad kai kurie karių palaikai buvo randami be identifikavimo ženklų.

Gausu: per 200 miestų ir miestelių viešųjų erdvių yra panaudota karių kapams. Ten palaidotos ne tik karo aukos, bet dažnai ir po karo žuvę ar mirę asmenys. Šios vietos tapdavo ideologinėmis sankaupomis. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Požiūris pasikeitė

– Ką, atlikę tyrimą, rekomendavote mūsų valstybės institucijoms?

– Rekomendavome suvienodinti šių vietų priežiūros įvairias tvarkas, nes jos buvo labai skirtingos įvairiose savivaldybėse, atskirti pagarbą žuvusiesiems nuo tam tikrų ideologinių ir propagandinių elementų, kuriems šios kapinės būdavo išnaudojamos. Rekomendavome prie laidojimo vietų įrengti informacinius ženklus, kuriuose būtų paaiškinta, kad šiose kapinėse palaidoti Sovietų Sąjungos, vienos iš Antrojo pasaulinio karo sukėlėjų, kariuomenės kariai, žuvę 1939–1945 m. kare. Dabar kam nors, nežinančiam Lietuvos ir kitų Europos šalių šio laikotarpio istorijos, nuėjus į šias kapines gali atrodyti, kad tai Lietuvos kariuomenės kariai, kurie žuvo kažkokiame tėvynės kare. Tai visiškas informacinis neatitikimas. Girdėjau, kad kai kur jau pastatyti informaciniai ženklai, kas ir kada čia palaidoti, kad čia ne tik sovietinės kariuomenės kariai, bet yra ir pokario raudonųjų aktyvistų ir stribų.

Dabar kam nors, nežinančiam Lietuvos ir kitų Europos šalių šio laikotarpio istorijos, nuėjus į šias kapines gali atrodyti, kad tai Lietuvos kariuomenės kariai, kurie žuvo kažkokiame tėvynės kare.

– Ką pakeis ką tik priimtas Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas sovietų karių kapinių priežiūros srityje ir apskritai visoje mūsų viešojoje erdvėje?

– Nesu labai įsigilinęs į naująjį įstatymą, bet gal jis privers atkreipti dėmesį į įvairius ženklus, gatvėvardžius, vietovardžius, paminklus, kurie akivaizdžiai buvo skirti skleisti propagandinę ideologinę žinutę.

– Diskutuojama, ar reikia versti paminklus karių kapinėse, jei jie be kūjo ir pjautuvo, penkiakampių žvaigždžių ar kitų sovietinių ideologinių ženklų, be to, turi meninę vertę, vaizduoja ne sovietinius karius, o simbolizuoja gedulą ir pan. Ar tai turi būti kriterijus priimant sprendimus?

– Čia turi būti sveiko proto kriterijus. Svarbu ne urmu tai daryti, o spręsti kiekvienu konkrečiu atveju. Dalis paminklų gal turi ir mažai ideologinės įkrovos, tad specialistai turėtų konkrečioje vietoje nuspręsti, ar juos pašalinti, ar tik šalia pateikti objektyvią informaciją, kam jie skirti.

– Kokie sprendimai priimami dėl karių kapų ir memorialų, juose esančių paminklų kitose ES šalyse?

– Iki karo Ukrainoje šie klausimai buvo sprendžiami labai skirtingai. Kai kur ne tik paminklus, bet ir pačias kapines iškeldavo, suskaičiuodavo, kiek ten palaidota palaikų, padarydavo mokslinius tyrimus ir palaidodavo bendrose kapinėse. Tai, žinoma, kainuoja. Kai kur paminklai buvo palikti.

Karas Ukrainoje daug ką ir labai smarkiai pakeitė. Ne todėl, kad pasikeitė požiūris į žuvusiuosius – manau, Europoje nėra šalies, kuri pradėtų kariauti savo karus kažką darydama su žuvusių karių palaikais.

Bet svarbu pabrėžti, kad dabar daugelis šalių pripažino, jog Rusija, kuri užpuolė Ukrainą, Antrojo pasaulinio karo karių palaidojimo vietas, paminklus ideologiškai išnaudodavo savo tikslams, o ne žuvusiesiems pagerbti. Tai buvo labai aiški žinutė įvairioms šalims, kad į šią propagandą, kuri baigėsi dar vienu karu XXI a. Europoje, neužtenka tik pasyviai reaguoti, bet reikia imtis ir tam tikrų priemonių.