Dviejų mažų mergaičių mama, talentinga Kauno menininkė Monika Vilčinskienė jau trejus metus serga vėžiu, bet iki šiol mažai kas apie tai žinojo. Vakar 39 metų moteris viešai atskleidė savo ligą, prašydama paramos brangiai kainuojantiems vaistams.

Pradės kursą

66 tūkst. eurų – tiek kainuoja chemoterapijos kursas, kuris suteiktų vilties Monikai ir jos šeimai. Prieš trejus metus moteris sužinojo siaubingą diagnozę – jai nustatytas ketvirtos stadijos skrandžio vėžys. Per tą laiką ji jau iškentė du chemoterapijos kursus ir dvi operacijas, tačiau liga progresuoja toliau.

Vaistai, kuriuos gydytojai siūlo išbandyti, Lietuvoje vis dar nėra kompensuojami. Juos planuojama įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir Lietuvoje, tačiau Monika bijo, kad to gali ir  nesulaukti.

Vakar internete atsiradus informacijai apie sudėtingą kaunietės situaciją, per kelias valandas buvo surinkta beveik 20 tūkst. eurų. Monika džiaugiasi, kad taip greitai buvo paaukota suma, kuri leis tuoj pat pradėti pirmąjį gydymo kursą.

Ragino netylėti

"Nenorėjau dalytis bėdomis ir apkrauti žmonių tokiais dalykais, bet šiandien supratau, kad nereikia slėptis, kad reikia dalytis. Sulaukiau daugybės skambučių: žmonės skambina ir suteikia informacijos, pasakoja, ką yra išbandę, kas padėjo. Nesidalydamas to nebūtum niekur sužinojęs", – Monika pasakojo per kelias valandas sulaukusi apie dvidešimties skambučių.

"Dabar aš dirbu dispečere", – juokėsi optimizmu trykštanti moteris. Kol kas jos bendravimas nevargina, tačiau jei tokios informacijos bus daugiau, ją galbūt perims vyras Martynas.

Monika teigė niekada nė nepagalvojusi, kad galima būtų prašyti žmonių paaukoti pinigų. Pirmiausia dėl to, kad pirmos dvi chemoterapijos procedūros buvo kompensuojamos, nors ir netekus nedarbingumo, šeimai išgyventi pavykdavo.

Tačiau gydymui reikalingų 66 tūkst. eurų Monika neturi. Anot jos, net būsto neišeina parduoti, nes jis įkeistas bankui. "Sužinojusi, kad tie vaistai tikrai geri, nusprendžiau bandyti. Atidengiau visas kortas ir nebėra ką daugiau slėpti. Galbūt tai įkvėps kitus, kad galima kreiptis į žmones, kad žmonės reaguoja", – iš skambinusių jai žmonių Monika pasisėmė ne tik informacijos, bet ir pozityvumo.

"Tikrai reikia kalbėti. Nereikia gėdytis, čia jau tikrai ne naujiena, kad žmonės turi įvairiausių problemų", – ragino Monika.

Daug kuria

Moniką žinia apie ligą pasiekė, kai vėžys buvo ketvirtos stadijos: "Pagal oficialią statistiką jau turėčiau čia nebūti, nes teoriškai žmonės su ketvirtos stadijos skrandžio vėžiu tiek neišgyvena."

Anot moters, gyvenimas teka normalia vaga, o sunkiausia būna ištverti chemoterapiją.

"Sunku būna chemoterapijos metu, savaitę po tos injekcijos kankiniesi. Nebūnu namuose, einu pas mamą ar draugus, kad vaikai nematytų tų visų nesąmonių. O paskui atsigaunu ir vyksta tas kūrybinis darbas, kuris šiuo metu labai suaktyvėjęs. Turbūt ta pati situacija išprovokuoja, kad tu žinai, jog neturi daug laiko, tada įsijungia kažkoks susikoncentravimas ir tokie labai stiprūs kūrybiniai dalykai", – menininkė teigia pastaruoju metu daug kurianti ir dar turinti planų ateičiai.

"Išsikeli sau tikslą nedejuoti, o kiek galima – eiti, kiek galima – daryti valgyti, bendrauti su draugais, ir tada normalus gyvenimas vyksta", – Monikos dukros septynerių Marta ir penkerių Marija žino tik švelniąją ligos versiją.

"Mergaites mes švelniai esame informavę, nepasakę tų visų baisių dalykų. Jos žino, kad šiek tiek sergu, kai reikia, išvažiuoju į sanatoriją. Nėra taip, kad jos čia sėdi ir jaudinasi, juolab jų toks amžius, kad gali tą informaciją kitaip pateikti. Manau, kad jeigu joms kažkas ir pasakys, tai vyresnioji gal supras, o mažoji – dar nelabai", – sakė Monika.

Galite paaukoti

Socialiai atsakingų verslo projektų vadovė ir M. Vilčinskienės draugė Rima Olberkytė-Stankus, prašydama paaukoti, sako: "Mes atviri. Vaistai tik laikinai pristabdys ligą. Ir mes norime, kad jūs žinotumėte, kuo iš tiesų viskas baigsis. Be iliuzijų ar tuščių vilčių. Mes tiesiog nenorime Martai ir Marijai pasakyti, kad nebuvo verta nieko daryti. Nes mergaitės galbūt dar metus turės mamą. Galbūt tik pusmetį. Kad ir porą mėnesių. Kad ir tiek. Bet jos ją turės."

Aukojimo sąskaita: LT417300010143296545.

Myli Kauną

Apie M. Vilčinskienės 2008 m. sukurtą socialinės reklamos atvirukų seriją "Kaunas – mano miestas" žino kiekvienas kaunietis. Juos galima pamatyti stenduose mieste ar išsiųsti draugams atviruką. Kaunas tokiose reklamose išdygo Čikagos dangoraižių, Egipto piramidžių, Venecijos gondolų ar Indijos Tadž Mahalio šventyklų fone.

"Kaunas. Tai mano miestas – nesvarbu, kur būčiau", – tikina užrašas reklamose. Kaip anksčiau "Kauno dienai" yra sakiusi M.Vilčinskienė, šis šūkis atspindi jos pačios poziciją: "Myliu Kauną."