Berniukas prie kojų protezų įprato greičiau, nei tikėjosi jo tėvai. Dabar beliko išmokti valdyti rankas, kuriomis ateityje galbūt parašys labai daug kam skirtą "ačiū".

Po pusantro mėnesio

Vaikas šypsosi ir tiesia ranką atsisveikinti. Nesvarbu, kad nejaučia paspaudimo, o ir suėmus jo mažą delniuką nutvelkia keistas jausmas.

Kad ir kaip būtų, vis dėlto vaikas jau turi rankas. Ir kojas.

Taip, tai tas pats trejų su puse metų berniukas, vasaros pradžioje nugalėjęs mirtį, nusinešusią rankas ir kojas. Apie tą vaiką paskutinį kartą rašėme prieš pusantro mėnesio.

Tuomet berniukas sakė, kad netikrų kojų nenori. Dabar jis iš pradžių svetimiems žmonėms demonstruoti savo žingsnius drovisi, bet, tėčiui pasitraukus kelis metrus ir labai prašant ateiti, sparčiai nužingsniuoja iki jo ir puola į glėbį. Taigi, vaikas jau vaikšto!

"Pats prašo kuo greičiau uždėti jam kojytes. Jei delsiame, net pyksta", – apie pokyčius, įvykusius per pusantro mėnesio, pasakoja vaiko tėtis Ramūnas Vilkauskas.

Galbūt greitai bėgios

Kojų protezai pagaminti Kaune, "Ortopedijos technikos" akcinėje bendrovėje. Patyręs protezuotojas Genadijus Skromovas prisipažino, kad tokio mažo užsakovo dar nėra turėjęs.
Specialistui labai rūpi, kaip vaikui sekasi, bet šįsyk tuo įsitikinti nepavyko: tėveliai sūnų konsultuotis atvežė be batukų. Jie būtini, nes protezai labai tiksliai pritaikyti ne tik prie nupjautų vaiko kojyčių, bet ir prie batukų, keičiančių vaiko ūgį, laikyseną.

"Be batukų vaikui sunkiau išlaikyti pusiausvyrą, nes reikalingas ir padas, ir pakulnė", – paaiškino G.Skromovas ir paprašė kitą kartą atvažiuoti būtinai apsiavus batukus.

Kai tėvai pirks sūnui naujus batukus, jie turės būti tokio storumo pado ir pakulnės aukščio, kokie primatuoti protezus gaminant. G.Skromovas žino, kad naujų batukų prireiks – pradėjus vaikščioti jie susidėvi, kaip ir sveikiems žmonėms.

Beje, R.Vilkauskas patvirtino, kad sūnus bandė vaikščioti ir be protezų. Protezuotojas perspėjo: jokiu būdu negalima to leisti. Nupjautas kojas gaubia plona oda, kaulai kieti, todėl tai labai pavojinga.

"Pradėjęs vaikščioti, po kokių dviejų mėnesių berniukas bėgios. Vaikai labai greitai prisitaiko prie naujų aplinkybių. Su jais darbo daugiau, nes jie auga, keičiasi", – dalijasi patirtimi protezus vaikams iš visos Lietuvos gaminantis G.Skromovas, pridūręs, kad beveik pusei jo klientų protezų reikia dėl apsigimimų.

Rankos su apyranke

Pasidžiaugus kojomis, prasidėjo rankų priauginimo procedūra.

Protezuotojas Artūras Didžiariekis, iš Valstybinės ligonių kasos išprašęs finansavimą, jau pagamino vaikui rankas. Prieš jas uždedant, biges apmovė medvilniniu audeklu tarsi kojine.

Protezai prasideda beveik nuo alkūnių. Ant riešo, tarp plaštakos ir dilbio, yra juostelė, lyg būtų apyrankė. Po poros savaičių, kai berniukas prie naujų rankų pripras, ties ta vieta plaštaką su pirštais bus galima nuimti ir vietoj jos pritvirtinti ėmiklį – kablį ir žnyples.

"Tuomet vaikas galės kai ką nuveikti: paimti šaukštą ar šakutę ir pats pavalgyti, galės suimti pieštuką ir piešti, panešti norimus daiktus", – aiškina protezuotojas A.Didžiariekis.

Tokie protezai valdomi diržais, pritvirtinamais prie pečių. Nuo atitinkamo rankos judesio žnyplės atsidarys arba susispaus. Vienas vyras iš Druskininkų, ranką praradęs nuo sprogmens, naudodamasis tokiu protezu dirba statybininku.

Pirštai dar nesilanksto

Mažajam savo klientui protezuotojas A.Didžiariekis laikinai uždėjo tik kosmetinių rankų protezus.

"Jie skirti išeiti į viešumą, kad nešokiruotų žmonių", – paaiškina.

Kairės rankos protezas bus paslankesnis, nes ji amputuota mažiau, liko ilgesnė. Ant jos lengviau pritvirtinti ir valdyti protezą. Vaiko tėvai pasidžiaugė: sūnus ir taip labiau kairiarankis. Jis net ir su nupjauta ranka žaidė kompiuteriu, kurį iškart po rašinio "Kauno dienoje" padovanojo geri žmonės.

"Mes už tai labai dėkingi, nes sūnus labai mėgsta žaisti kompiuterinį žaidimą, kur reikia vairuoti motociklą", – pasakoja R.Vilkevičius.

Besidžiaugdamas reginiu, kad jo berniukas jau su rankomis, į delną jam bando įdėti savo mobiliojo ryšio telefoną.

"Galėsi man paskambinti, kai būsiu darbe, – sako ir kelia vaiko ranką prie ausies. Kadangi dirbtinės rankos pirštai nesilanksto, telefonas sprūsta.

"Nieko, išmoksi", – tarsi save ramina vaiko tėtis.

Modernaus protezo prototipas

Protezuotojas A.Didžiariekis parodo mioelektrinį rankos protezą, kurį nešiojo viena mergaitė.

Dabar ji šį protezą jau išaugusi, todėl paliko jį pagaminusioje įmonėje kone kaip eksponatą. Tai protezas, kurio trys pirštai lankstosi.

"Čia yra įmontuoti elektrodai. Nuo raumenų susitraukimo keičiasi varža odos paviršiuje ir plaštaka atsidaro arba užsidaro. Tai modernių bioninių protezų, kai pirštai lankstosi tarsi savi, prototipas", – aiškina šį protezą prieš daug metų pagaminęs A.Didžiariekis.

Jis džiaugiasi, kad dabar pavyko gauti leidimą pagaminti vaikui paprastus protezus. Jų abiejų kaina – apie 10 tūkst. litų. Šią sumą "Ortopedijos technikai" apmokėjo Valstybinė ligonių kasa. Mioelektrinis protezas net ir tuomet kainavo dvigubai daugiau. Kiek kainuotų dabar – neaišku, tačiau kol kas, sako specialistai, toks protezas nė ketverių neturinčiam vaikui dar netinka.

Geradarė iš Vokietijos

Pasaulyje jau yra modernių protezų, kurie atstoja tikrąsias rankas ir kojas. Jų netekę žmonės vairuoja automobilius ir kitas transporto priemones, valdo kompiuterius, kuria šeimas – gyvena visavertį gyvenimą.

Reali svajonė – mintimis valdomi protezai. Tik ne lietuviams, sakysite.

Vokietijoje, Bremene, jau 13 metų gyvenanti buvusi kaunietė Kristina, "Kauno dienos" interneto puslapyje perskaičiusi straipsnį apie mirtį nugalėjusį, bet be rankų ir kojų likusį berniuką, liko giliai sujaudinta šios istorijos.

Kristinai 31 metai, ji augina du sūnus ir jau yra padėjusi neįgaliems Lietuvos vaikams. Dabar ši moteris Vokietijoje apėjo ne vieną protezus gaminančią kompaniją. Išsiaiškino, kad kojų protezai vaikams gaminami iš minkštų medžiagų, išdabinami pasakų motyvais, atrodo kaip žaislai. Kristina parodė vokiečiams Lietuvoje trimečiui pagamintų kojų protezų nuotrauką ir išgirdo gerą jų įvertinimą.

"Sakė, svarbu, kad pėda patogiai lankstytųsi. Aš manau, kad taip ir yra. Dar sakė, kad ateityje bus galima tokių technologijų pritaikyti, kad vaikas visiškai nesijaus esantis kitoks", – laiške "Kauno dienai" berniuko tėvus guodžia Kristina.

Ji perteikia Vokietijos protezuotojų nuomonę: bioniniai rankų protezai vaikams netinka. Jie galimi tik nuo 14 metų.

Kol vaikas auga, protezus reikia keisti maždaug kasmet, todėl dėl jų sudėtingumo ir didelės kainos (kainuoja apie 13 tūkst. eurų) trumpalaikiam naudojimui modernūs protezai nerekomenduojami.

"Bioniniai protezai yra gana sunkūs, antra, tokio amžiaus vaikas nesuvoks jų valdymo, trečia, jie per daug kainuoja, kad pagal vaiko augimo tempą būtų taip dažnai keičiami", – protezuotojų komentarus perteikia Vokietijoje gyvenanti lietuvė ir priduria, kad anksčiausiai tokius protezus būtų galima bandyti nuo 7 metų.

Kito kelio nėra

"Vokietijoje labai daug ką apmoka ligonių kasos, bet būtų galima pabandyti prašyti paramos fondų pagalbos, kurie dažniausiai teikia piniginę pašalpą. Tegu tik berniuko tėveliai nenuleidžia rankų. Galimybių yra, nors jos ir brangios, bet yra", – guodžia Kristina.

Moteris pasakoja, kad pagalbos fondai Vokietijoje neperveda pinigų į privačias sąskaitas, reikalaujama konkretumo ir kontroliuojama, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai. Berniuko tėvai Loreta Biriukovaitė ir R.Vilkauskas taip pat nusprendė kreiptis į paramos fondą, kad galėtų kaupti jų sūnui aukojamas lėšas konkrečiam tikslui – moderniems protezams, kurie bus galimi ateityje.

"Perduokite Loretai ir Ramūnui linkėjimus. Gal jiems ko nors reikia? Pasakykit, kad būtų stiprūs ir kad siektų nenuleisdami rankų savo tikslų, padedant mažiukui. Kad apsišarvuotų kantrybe ir džiaugtųsi, jog vaikutis gyvas, tikėtų, kad ateityje jis galės gyventi savarankiškai. Žinau, kad lengva pasakyti, sunku padaryti, bet kito kelio nėra", – įtikinėja Kristina.

Ji priduria mačiusi vieną merginą, kuri neteko kojų virš kelių ir rankų virš alkūnių. Nepaisant to, mergina jaučiasi puikiai, studijuoja, ir net, mačiau, rūko", – rašo Kristina.

Ir džiaugsmas, ir skausmas

"Gerų žmonių yra labai daug", – sako vėl iš naujo pirmuosius žingsnius žengiančio berniuko mama L.Biriukovaitė ir jos akyse sublizga ašaros.

Sunku pasakyti, tai džiaugsmo ar skausmo ašaros. Ko gero, sumišusios. Tragedija, kai sūnaus gyvybė kybojo ant plauko, o vilčiai sužibus buvo amputuotos rankos ir kojos, paliko akivaizdžius pėdsakus visam gyvenimui. Tai skaudina ir skaudins.

Žmonių gerumo banga, užliejusi šeimą po to, kai "Kauno dienoje" papasakojome apie šią nelaimę, negalėjo neguosti. Šiandien Loreta ir Ramūnas, dviejų sūnų tėvai, mokosi gyventi kitaip ir labai dėkoja visiems, jiems padėjusiems. Dalį paramos panaudojo, pritaikydami neįgaliam sūnui buitį.

Šeima labai norėtų persikelti į Kauną, kad būtų geresnės sąlygos vaikams ugdyti. Dabar jie gyvena sodų bendrijoje nuomojamame namelyje.

Galbūt šiam vaikui, kurio tėvai – kauniečiai, galėtų padėti ir Kauno miesto savivaldybė? Kauno mero patarėjas švietimo ir socialiniais klausimais Zenonas Abramavičius pažadėjo pateikti svarstyti klausimą, ar nebūtų galima šiai šeimai skirti socialinio būsto.

Bažnyčia buvo pilnutėlė

Skirti unikalios tragedijos paženklintai šeimai socialinį būstą neabejotinai būtų kilnu, kaip ir kilniai pasielgė vienas jaunas kaunietis, 21 metų akordeono virtuozas Augustinas Rakauskas.
Jo iniciatyva Vytauto Didžiojo bažnyčioje buvo surengtas labdaros koncertas, skirtas rankų ir kojų netekusio berniuko daliai palengvinti. Iniciatyvą palaikė ir laimino bažnyčios rektorius, kunigas Kęstutis Rugevičius, ir šventovė per renginį, kurį vedė kalbos premijos laureatė, knygos "Įkvėpti gyvenimo" autorė Violeta Bakutienė, buvo pilnutėlė.

Klasikinius, bažnytinius ir šiuolaikinių kompozitorių kūrinius akordeonistas A.Rakauskas atliko vienas ir su ansambliu "Tutto a dio". Altu grojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentė Greta Staponkutė.

Visos surinktos aukos – 2200 litų buvo iškart suskaičiuotos, paskelbtos ir perduotos berniuko tėvams. Be to, visa Lauryno šeima ir giminaičiai buvo pakviesti paragauti koncerto dalyvių iškeptų pyragų.

"Ir graudu, ir džiugu buvo žiūrėti, kaip berniukas be rankų pats nešė į burnytę pyragą ir skaniai jį valgė", – dalijasi įspūdžiu labdaros renginio dalyvė Domicėlė Skrinskienė.

Sužavėti koncerte atliktos muzikos ir žmonių gerumo Loreta ir Ramūnas buvo labai įskaudinti vienos televizijos laidos, kai pasakojant apie neseniai Vilniuje mirusį berniuką buvo rodoma filmuota medžiaga apie jų sūnų.

"Pamačius šiuos vaizdus labai skaudžiai griebė už širdies. Juk galėjo rodyti medikus, aparatūrą ar dar ką kita, bet ne mūsų vaiką. Mes norime tai užmiršti, gerų žmonių padedami einame į priekį, o štai  mus bloškė atgal, į mirtį, rodydami išgyvento siaubo vaizdus", – apmaudžiai kalba R.Vilkauskas.

Nesvarbu, kad jo sūnus niekada nepajaus šilto rankos paspaudimo pasisveikinant ir atsisveikinant. Svarbiausia, kad jis yra gyvas ir jau džiaugiasi turįs kad ir netikras rankas bei kojas.

Paguodžiančios istorijos

Aštuonerių metų mergaitei iš Peru Amazonės, kuri gimė be rankų ir kojų, tikimasi pakeisti jos gyvenimą – pritaikyti naujus bioninius protezus. Limos klinikos gydytojai pasirinko Yovaną Yumbo po to, kai jos tėvai per Peru televiziją papasakojo apie kasdienius sunkumus, kuriuos mergaitė patiria gyvendama mažame atogrąžų miestelyje.

Prancūzų plaukikas, kuris neturi nei rankų, nei kojų, sėkmingai perplaukė vandenis, skiriančius Aliaską ir Rusiją, į pagalbą pasitelkęs protezus. Philippe'as Croizonas, kuriam galūnės buvo amputuotos 1994 m. po nelaimingo atsitikimo su elektra, kai jam buvo 26-eri, sėkmingai įveikė atstumą iš Aliaskos Mažosios Diomedo salos iki Rusijos.

Evanas Reynoldsas, devyniolikmetis jaunuolis, vėl gali džiaugtis abiejų rankų teikiamais gyvenimo malonumais. Ranką ties alkūne jis prarado, kai, važiuodamas automobiliu, ją buvo iškišęs pro langą ir kliudė stulpą. Nelaimingas įvykis privertė jaunuolį atsisveikinti su svajone tarnauti armijoje. Apie galimybę vėl atkurti bent dalį jaunuolio gebėjimų sužinojo Evano brolis, televizijos laidoje pamatęs dar tik kuriamą škotų kompanijos "Touch Bionics" rankos prototipą. Susisiekus su kompanija, jau po poros susitikimu Evanas galėjo džiaugtis 10 tūkst. svarų sterlingų kainuojančia minčių valdoma bionine ranka. Evano teigimu, jis vėl gali daryti įprastus darbus: spausdinti kompiuteriu, žaisti su kamuoliu ar net skusti bulves. Rankos veikia, kai sensoriai fiksuoja nervų galūnėmis ateinančius signalus ir paverčia juos elektriniais signalais servo motorams.