Nemiegojo tik močiutė?

Kaip jau rašyta, išžudytą Anupraičių šeimą, gyvenusią vos už penkiolikos kilometrų nuo Kauno esančiame Ringaudų seniūnijos Gaižėnų kaime, pernai, kovo 27-osios pavakarę, aptiko Kaune besimokanti jos jauniausioji – 19-metė dukra. Jau porą dienų niekam iš namiškių neatsiliepiant mobiliuoju telefonu, ji nusprendė patikrinti, ar nieko šiems neatsitiko.

Išžudyti šeimos nariai buvo aptikti įvairiose jų nedidelio namuko, esančio pamiškėje, vietose.

75-erių Genovaitė Anupraitienė – virtuvėje. Kaip tada teigta, neatmetama, kad kulka galimai ją pavijo bandančią pabėgti. Be to, ji vienintelė buvo su kambariniais drabužiais, dėl ko manoma, kad ji tapo pirmąja anūko Egidijaus auka. Palaikus tyrę ekspertai atsakyti į šį klausimą negalėjo. Tačiau jie konstatavo, kad į G.Anupraitienę buvo šauta mažiausiai penkis kartus ir pataikyta į nugarą bei krūtinę.

Be to, anot ekspertų, buvo paleista daugiau šūvių, negu nužudytųjų kūnuose aptikta sužalojimų, nes kai kurias kulkas sulaikė drabužiai. „Įvykio vietoje nustatyta, kad buvo paleistas mažiausiai 21 šūvis – mažiausiai du kartus reikėjo užtaisyti pistoletą. Ir buvo taikytasi į gyvybiškai svarbias kūno vietas“, – po žudynių surengtoje spaudos konferencijoje teigė Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius.

Daugiausia šūvių – į motiną

50-metis įtariamojo žudynėmis tėvas Gintaras Anupraitis aptiktas viename iš kambarių ant grindų. Neatmetama, kad jis, dirbęs ne vienoje apsaugos firmoje, dar bandė užbėgti įvykiams už akių. Tačiau nespėjo – jo ginklas po tragedijos rastas užrakintas seife, kuris buvo kambaryje, kuriame G.Anupraitis miegojo. Šeimos iššaudymu įtariamas jo sūnus savąjį savigynai įsigytą pistoletą laikė atskirai.

Ekspertai konstatavo, kad į G.Anupraitį buvo šauta šešis-septynis kartus. Pataikyta į pilvą, galvą, šlaunį. Viename kambaryje su juo – tik lovoje aptikta ir neįgali G.Anupraičio žmona Anželika. Anot seniūnijos darbuotojų, 49-erių A.Anupraitienė judėjo, tik pasiramsčiuodama lazdele arba ramentais. Tačiau į ją, pasak ekspertų, buvo paleista daugiausia šūvių – nuo aštuonių iki dešimt. Ir pataikyta į galvą, kaklą, krūtinę bei pilvą.

Neįgalus, anot kaimynų – psichiškai, buvo ir lovoje nušautas įtariamojo žudynėmis dėdė Nerijus Anupraitis. Šis 38-erių metų vyras, pasak seniūnijos darbuotojų, visai nevaikščiojo. Nepaisant to, anot ekspertų, į jį šauta keturis-penkis kartus. Pataikyta į kaklą, krūtinę, koją.

N.Anupraitis aptiktas tame pačiame kambaryje, kaip ir vienintelis šio įvykio metu nenušautas įtariamojo žudynėmis 81-erių metų senelis Gediminas Anupraitis. Vieninteliu šūviu jam buvo peršauta koja. Šoko ištiktas senolis rastas ant grindų. Tačiau, ar išpuolio metu jis iškrito iš lovos, ar po kurio laiko iš jos iššliaužė, taip ir neišsiaiškinta. G.Anupraitis taip ir nebuvo apklaustas – iš pradžių neleido medikai, vėliau nebuvo galimybės tai padaryti dėl senolio sveikatos būklės. Po kurio laiko jis mirė – dėl turėtų lėtinių ligų.

Atsakymą žino kaimynai?

Nepavyko ekspertams nustatyti ir, kada tiksliai įvyko žudynės. Tačiau, pagal velionių vilkėtus drabužius, realiausia, kad tai galėjo įvykti vėlų šeštadienio vakarą arba ankstų sekmadienio rytą. Kaip jau rašyta, kaimynai po tragedijos „Kauno dienai“ pasakojo, kad šeštadienio popietę jie dar matė Egidijų Anupraitį grįžtant į namus.

Gana iškalbingi, turint galvoje teisėsaugininkų prielaidas, buvo ir kiti kaimynų pastebėjimai. „Manome, kad šeima nevykusiai bandė labiau išprususį ir užsienyje gyvenusį Egidijų pastatyti „į vietą“. Tiesiog galėjo išvesti iš kantrybės. Ypač močiutė,“ – dalijosi tada savo įžvalgomis artimiausi Anupraičių kaimynai.

„Normali, nieko neišsiskirianti šeima, kurios galva labai didžiavosi, kad sūnus Egidijus mokosi Anglijoje“, – taip „Kauno dienai“ tada apibūdino Anupraičius laikinoji Ringaudų seniūnė Rasa Šilienė.

Žudynėmis įtariamas šeimos pasididžiavimas buvo sulaikytas tik kovo 28-osios vidurdienį netoli Marijampolės autobusų stoties – tikrinant iš visuomenės, į kurią kreiptasi pagalbos, gautą informaciją. Sulaikymo metu E.Anupraičio kelioniniame lagamine rastas ne tik užtaisytas pistoletas „Iž Makarov“, kuriuo, kaip vėliau nustatyta, buvo iššaudyta jo šeima, bet ir dvi dėtuvės šovinių.

Iškalbinga metamorfozė

E.Anupraitis neprisipažino iššaudęs šeimą. Jis teigė, kad nežino, kas tai galėjo padaryti, – nieko nematė ir tuo metu net nebuvo namuose. Esą jau vyko atgal į Angliją.

E.Anupraitis buvo sulaikytas, kaip manoma, mažiausiai už poros parų po žudynių – su iš privataus Marijampolės vežėjo įsigytu bilietu į Angliją. Prieš tai jis teigė įsigijęs tokį patį bilietą ir Vilniuje, tačiau persigalvojęs ir tada neišvykęs.

Teisėsaugininkams nepavyko nustatyti ir žudynių motyvo. Paskyrus E.Anupraičiui psichiatrinę-psichologinę ekspertizę ir Utenos ekspertinio skyriaus specialistams konstatavus, kad jis ir nusikaltimo metu, ir dabar serga lėtiniu psichikos sutrikimu, dėl kurio negali suprasti savo veiksmų ir šiuos valdyti – jį būtina priverstinai gydyti psichiatrinėje ligoninėje griežto stebėjimo sąlygomis, daugiau įtariamasis nebuvo apklaustas.

Teisėsaugininkai lankėsi po žudynių krauju paplūdusiuose Anupraičių namuose taip pat pirmą kartą. Anksčiau ten nė karto nebuvo kviesta policija.

Tačiau kai kurios jų išsiaiškintos E.Anupraičio biografijos detalės kalba pačios už save. Prieš septynerius metus su pagyrimu baigęs Kauno „Saulės“ gimnaziją, vėliau jis studijavo Anglijoje, Liverpulio universitete, chemiją bei nanotechnologijas. Tačiau 2016-ųjų rudens pradžioje mįslingomis aplinkybėmis grįžo į Lietuvą ir jau spalį paprašė leidimo ginklui savigynai. Bet, sėkmingai įveikęs visą tokiais atvejais būtiną patikrą, įsigijo jį tik likus apie mėnesiui iki žudynių – prieš įsidarbindamas kovą UAB „Ekskomisarų biuras“ apsaugoje prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“. Nors, anot buvusių darbdavių, palaikant pamainomis viešąją tvarką, jam šio ginklo nereikėjo.

Žudynių Gaižėnuose aplinkybės Kauno apygardos teisme bus nagrinėjamos, E.Anupraičiui, kuris jau dešimt mėnesių gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, nedalyvaujant. Ir, įsitikinus, kad jis išžudė savo šeimą, bus prašoma teismo priimti ne apkaltinamąjį nuosprendį, o spręsti dėl priverčiamųjų medicinio poveikio priemonių jam taikymo.