Pagrindinė liudytoja – ekspertė

Pirmadienį planuotame teismo posėdyje nepasirodė nei nukentėjusiąja pripažinta mažylių motina Lina Cvilikaitė, nei Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrė-ekspertė, konstatavusi, kad A.Beras dėl jam diagnozuotos psichikos ligos negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei juos valdyti nei tada, nei dabar. Jeigu jos išvadoje būtų teigiama, kad vaikžudžio psichika sutriko tik po šio nusikaltimo, jis būtų dėl to teisiamas, kai pasveiktų. 

Teisėjų kolegija tik pagarsino Utenos ekspertinio skyriaus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl minėtos specialistės atostogų. Kad bylos nagrinėjimas be jos neįmanomas, konstatavo ir prokuroras, ir valstybės paskirta A.Bero advokatė, kuri net neslėpė, kad jai gėda ginti tokį asmenį.

Pats A.Beras, šiuo metu gydomas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, tradiciškai tokiose bylose į teismą net neatvežtas. Kodėl jame nepasirodė mažylių motina, liko neaišku.

Kas atsitiko nukentėjusiajai?

Teisme pasirodžiusi L.Cvilikaitės motina teigė, kad dukra, ryte vykdama į vieną Kauno polikliniką jai paskirtų vaistų, būti posėdyje žadėjo. Tačiau savo pažado neištesėjo, o jos mobilusis telefonas buvo išjungtas.

„Turbūt išsikrovė“, – vydama šalin negerus įtarimus, portalui kauno.diena.lt teigė L.Cvilikaitės motina, neslėpdama, kad taip pat nori, jog viskas greičiau pasibaigtų – jau pavargo nuo gandų. Ji prašė, kad nebūtų fotografuojama ir nelabai norėjo pasakoti, kodėl jos dukrai praėjusią savaitę buvo prireikę medikų pagalbos. Tepasakė, kad tai atsitiko jai pagaliau nustojus girtauti, dėl ko buvo apribotos teisės ir į likusius du vaikus. Esą dukra buvo užsikodavusi nuo alkoholizmo.

Anot teisėsaugininkų, buvęs L.Cvilikaitės sugyventinis Lietuvą pašiurpinusio nusikaltimo metu taip pat buvo blaivus – negėrė jau kelias dienas, dėl to, kaip įtariama, jam galėjo prasidėti abstinencijos priepuolis.  

Policija nebepadėjo

Kaip jau rašyta, tragedija įvyko prasidėjus vos antrai 2016-ųjų parai. Sausio 2-ąją šalį apskriejo kraują stingdanti žinia, kad Kėdainių rajono Pelėdnagių seniūnijos Saviečių kaime ugniagesiai gelbėtojai iš šulinio ištraukė du negyvus mažylius – dvejų metų berniuką ir keturių mėnesių jo sesutę. Juos į šulinį įmetė ilgai girtavęs 36-erių metų tėvas. Tai jis padarė prieš tai sumušęs ir į speigą iš namų išvaręs šių mažylių motiną – dešimčia metų jaunesnę savo sugyventinę. Ji ir iškvietė į šį vienkiemį policiją.

Atvykę pareigūnai sulaikė A.Berą benueinantį nuo šulinio, iš kurio dar girdėjosi vieno vaiko verksmas. Tačiau pasiekti jo policijos pareigūnai teigia negalėję, todėl kvietę pagalbon ugniagesius gelbėtojus.

Išgyventi nebuvo šansų

Teismo medicinos ekspertai konstatavo, kad atsidūrę šulinyje mažyliai galėjo išgyventi vos kelias minutes.

Nustatyta, kad berniukas mirė nuo sušalimo bei prigėrimo vandeniu. Nuo kurios priežasties, tiksliai nustatyti nepavyko. Mergaitė paskendo. Ant jos kūnelio jokių sužalojimų nerasta. Jos broliukas buvo sužalotas. Tačiau, anot ekspertų, kritimo į šulinį metu, o ne prieš tai.

Nenustatyta, kad prie tragedijos būtų prisidėjusi ir mažylių motina. Nors ji šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja, jokio ieškinio buvusiam savo sugyventiniui ir nužudytų mažylių tėvui, kuris smurtavo ir prieš ją, moteris nepareiškė.

Ligoninė – ne kalėjimas

L.Cvilikaitė su A.Beru susilaukė keturių vaikų.

Anot kaimynų, tragedijos metu du vyresnieji – šešerių bei septynerių metų – slėpėsi šiene. Šiuo metu L.Cvilikaitei dėl girtavimo ir vaikų nepriežiūros mažiausiai vieneriems metams apribotos teisės ir į likusius mažuosius – sūnų bei dukrą.

Nors A.Beras prisipažino įmetęs du jauniausius savo vaikus į šulinį, paaiškinti savo poelgio motyvų jis nesugebėjo. Kodėl, paaiškino jau minėta jį tyrusios psichiatrės išvada. Nors jam neadekvačiai elgiantis Tardymo izoliatoriuje (vaikščiojo nuogas, kišo maistą į išangę) iš pradžių dar manyta, kad įtariamasis tik simuliuoja psichikos ligą.

Jeigu Kauno apygardos teismas skirs A.Berui, kaip rekomenduoja jį tyrę psichiatrai, priverstinį gydymą, po pusmečio vaikžudį gydantys Rokiškio psichiatrijos ligoninės medikai jau gali konstatuoti, kad jų gydymas davė rezultatų ir prašyti teismo spręsti dėl šio paciento perkėlimo į švelnesnio režimo ligoninę. Ir taip kas pusmetį, kol galiausiai teismas gali nebepratęsti jo priverstinio gydymo.