„Nežinau laimingesnio žmogaus už tą, kuris žaidžia krepšinį ir už tai dar gauna atlyginimą. Žmonės eina į darbą gamykloje, visą dieną stovi prie staklių, parneša namo „mizerną“ atlyginimą ir vakare dar savo malonumui eina žaisti krepšinį. O mes, sportininkai, darome tai, ką mylime, dar duoda pinigų ir dar visą pasaulį matai. Tai yra svajonių gyvenimas“, – kaip visuomet iškalbingas R. Kurtinaitis.

Jis stebisi, kodėl dabar kai kurie krepšininkai pavargsta nuo savo darbo sezonui vos prasidėjus: „Žinojome, kad už mūsų Lietuva. Ir tai nėra tušti žodžiai“, – jėgų šaltinį nurodo buvęs žalgirietis.

R. Kurtinaitis sako: „Noras nugalėti, kovingumas lenkia meistriškumą ir talentą. Tačiau gali būti geriausias krepšininkas, bet jei pats nenori žaisti, nepriversi. Pavyzdžiui, kaip laimėjome olimpiadą, kai prieš mus žaidė būsimos NBA žvaigždės? Atsidavimas buvo 150 procentų“. Tačiau kaip 4 lietuviai 1988-ais metais Seule tapo olimpiniais čempionais, jei tikėsime dabar paplitusiu mitu, kad auksinio „Žalgirio“ krepšininkai tik gėrė ir spekuliavo? Olimpinis čempionas neneigia, kad švęsdavo. Tačiau švęsdavo pergales, o ne kelią link jų.

„Manau, kad dabartiniai krepšininkai treniruotėse gauna tik pusę to krūvio, kurį patirdavome mes, – teigia 18-a sezonų profesionalo duoną krimtęs vyras. –Prieš rimtas varžybas mėnesį stovyklaudavome kalnuose. Trūko deguonies, tačiau treniruotės vykdavo tris kartus per dieną. Nuo pervargimo būdavome komos būsenoje. Tai buvo pragaras“, – prisimena R. Kurtinaitis.

Tačiau tai tik pavyzdžiai, kuriais remdamiesi „Kauno dienos“ studijoje kalbamės apie sudėtingą „Žalgirio“ situaciją, Edgaro Ulanovo vaidmenį komandoje ir gandus apie galimą trenerio Kazio Maksvyčio atleidimą.