Gyvename Žvejybos uosto rajone. Savaitgalį kieme ant eglutės mano vaikas pakabino žaisliuką. Manėme, kad tai bus geras pavyzdys ir kitiems taip elgtis, drauge būtume papuošę savo kiemo eglutę ir kartu pasidžiaugę. Kitą rytą su dukrele išėjome į lauką ir pamatėme, kad žaisliuko nebėra. Tokio vaiko nusivylimo dar neteko matyti. Ji pirmą kartą susidūrė su faktu, kad daiktas gali būti pavogtas. Jei žaisliuką paėmė vaikas, jo tėvai turėtų jam paaiškinti, kad tai netinkamas poelgis. Bet jeigu tai suaugusiojo darbas, linkiu, kad jam pirštai nudžiūtų. Juk šis žmogus dėl to nepralobo, bet nuotaiką sugadino ne vienam.

Inga

Kaip kalbėti viešumoje?

Dažną dieną klausausi radijo ir vis atkreipiu dėmesį į žurnalistų kalbinamų pašnekovų kalbėjimą. Dažnai girdžiu, kad užsikosėjęs pašnekovas atsiprašo, o kartais kalbėtojas krenkši ir krenkši, bet neprataria atsiprašymo žodžio. Gal koks nors etiketo žinovas galėtų paaiškinti, kaip derėtų elgtis kalbant viešumoje? Viena vertus, atsiprašymas už kosėjimą gaišina laiką, juk žmogus kosi dėl ligos. Bet kita vertus, gal tai – mandagumo apraiška. Neturiu savo nuomonės.

Klaipėdietė

Apipilsiu šunį vandeniu

Gyvenu pirmajame daugiabučio namo aukšte ir dažną rytą matau po savo langais labai gražų, didelį, gauruotą baltą šunį. Man tokie labai patinka, bet nepatinka, kai man po langais toks didelis gyvulys atlieka savo gamtinius reikalus. Jis taip nedarytų, jei šeimininkė augintinį vedžiotų pavadžiu. Juk ne kaime, o mieste gyvename. Moteris vis aiškina, kad išmatas susirenka, bet šlapimo juk nesusemsi. Pati nenorėtų net savo mylimo augintinio „reikalų“ uostyti. Viena mano bičiulė pasakojo, kaip pasielgė tokioje pat situacijoje. Ji tiesiog apipylė po langu atsitūpusį šunį vandeniu. Ne karštu, o paprastu, šaltu. Šuo pabėgo ir daugiau prie jos lango nesirodė. Manau, ir aš taip pasielgsiu. Ir tegu tik pabando šeimininkė man papriekaištauti.

Baltijos prospekto gyventoja