„Karštame telefone“ perskaičiau apie moterį, kuri dėkojo už tai, kad parduotuvėje paliktą rankinę atgavo su visu jos turiniu. Buvo ir man panašiai. Kartą važiavau autobusu ir lango atspindyje pamačiau, kad mano plaukai pasišiaušę. Traukiau iš kišenės šukas ir nepajutau, kad kartu iškrito visi mano raktai. Išlipusi skubėjau į traukinį, pakeliui išgirdau kažką šaukiant. Net nesupratau, kad moteris mane vejasi. Ji ištiesė mano pamestus raktus. Kokia buvau laiminga, kad neteko laužti buto durų, kad ši moteris pasivijo mane. Labai dėkinga jai už tai. Jei teisingai supratau, ji dirba autobusų stotyje. Linkiu jai gražių šv. Velykų!
Skaitytoja
Jūreiviai taksi važiuodavo už savus
Pritariu poniai Genei, kuri priminė, kad sovietmečiu jūreiviai namo važiuodavo iškart dviem taksi automobiliais. Taip, kaip dabar nori važinėti kultūros ministrė. Tik yra vienas skirtumas. Jūreiviai tuščioje mašinoje kepurę veždavo už savo pačių darbu uždirbtus pinigus, o mūsų ministrai nori važinėti dviem mašinomis už mūsų pinigus. Va, toks skirtumėlis ir tokia gėda.
Angelė
Su siaubu laukia vasaros
Gyvenu senamiestyje, netoli Teatro aikštės. Velykos man ir džiaugsmas, ir priminimas, kad tuoj prasidės siaubingas laikas. Kai aikštėje šiltuoju metų laiku vyksta koncertai, jokie langai nesulaiko garso, visas butas dreba nuo decibelų. Norėtume, kad miesto valdžia neleistų po 23 valandos garsiai groti. Kai nepakeliamas triukšmas iš aikštės sklinda iki vėlumos, mes negalime nei ilsėtis, nei normaliai gyventi. Turėtų būti atsižvelgiama ne tik į besilinksminančiųjų interesus.
Senamiesčio gyventoja
Norėtume konteinerio
Visame senamiestyje nėra nė vieno tekstilės konteinerio. Pavasarį visi atveriame savo spintas, randame nebereikalingų rūbų, o padėti jų nėra kur. Esame pagyvenę žmonės, savos mašinos neturime, iki stambiagabaričių atliekų aikštelės autobusu neįmanoma nereikalingų drabužių nuvežti. Nežinau, kur kreiptis, ko prašyti. Labai tikiuosi, kad valdininkai mano pasisakymą „Karštame telefone“ perskaitys ir padės mums šiuo klausimu. Būtume labai dėkingi.
Klaipėdietė
Knygų lentynėlės – tikras gėris
Dažną rytą važiuodama į darbą autobusu matau stotelėse įrengtas knygų mainų lentynėles, pilnas knygų. Po darbo pastebiu, kad jos jau tuščios. Įtariu, kad ne tik paprasti klaipėdiečiai į jas sudeda nebereikalingus spaudinius, bet ir bibliotekų darbuotojai čia palieka nurašytas knygas. Ir dar spėju, kad žmonės skaito šias knygas, o ne į krosnį meta. Skaitantys žmonės byloja apie kultūrą, apie žingeidumą ir pagarbą žinioms. Pastebėjau, kad kai kurių lentynėlių durelės išklibusios, manau, reikėtų jas paremontuoti.
Albina
Teatralams – pagarba
Praėjusią savaitę teatralai minėjo savo profesinę šventę. Norėčiau, nors ir pavėluotai, juos pasveikinti. Siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus visiems, nepaisant, ar jų darbai džiugina, ar verčia piktintis. Jei kuris nors režisierius dar nesubrendo ir scenoje aktorius verčia ištvirkauti ir taip paaugliškai siekia šokiruoti žiūrovus, sveikinu dar labiau ir linkiu kuo greitesnės brandos. Teatralų darbas – itin sunkus, jo imtis gali ne kiekvienas, o tik apdovanotas ypatingu talentu. Priversti aktorius rodyti žiūrovams pliką užpakalį nėra ta išraiškos priemonė, kuri verčia labiau suprasti dramos esmę. Dar kartą nuoširdžiai sveikindamas linkiu tokiems teatralams drąsos palikti darbą, kuriam jaučiasi nesą tinkami.
Vytautas
Jau pavargome bijoti
Per televiziją ir radiją nesiliaujančios kalbos apie karą jau nervina. Viską suprantu, žmones reikia informuoti, reikia pamokyti, kad žinotų, kaip elgtis, jei atsitiktų tokia bėda. Bet kiekviename žingsnyje gąsdinti ir bauginti žmones yra tikras nusikaltimas. Ypač nuo tokios informacijos kenčia senoliai. Jie nuo minties apie karą blogai miega, skundžiasi širdies negalavimais. Man atrodo, kad reikėtų labiau galvoti apie tokį kalbėjimo būdą.
Aldona
Naujausi komentarai