Man svetimi vaikai labiau patinka negu gyvūnai. Džiaugiuosi matydama šeimas su kelias mažyliais ir nevalingai pradedu šypsotis matydama krykštaujančius vaikus. Bet kai aukštu aukščiau nuo ryto iki nakties trepsi, rėkauja, verkia, mėto daiktus ant žemės, cypina žaislus, mano kantrybė ima trūkinėti. Kalčiausi šioje situacijoje – blokiniai namai, kur gyventojai girdi net lovoje ant kito šono apsiverčiančio kaimyno garsą. Tik jei jau likimas mums lėmė gyventi tokiuose namuose, gal galime padėti vieni kitiems nejausti milžiniško diskomforto.

Lilė

Šunims parduotuvėse ne vieta

Buvau maisto parduotuvėje „Žardės“ prekybos centre. Mokėdama už savo prekes pastebėjau prie kitos kasos stovinčią moterį, o jos krepšyje prie pirkinių sėdėjo šuo. Esu pilietiška ir dažnai nenutyliu, kai matau kokią nors neteisybę ar žmogaus klaidą. Ir šį kartą išsakiau jai pastabą. Ji pradėjo aiškinti, kad duona paprastai būna įvyniota į maišelį. Ją užstojo ir kita pirkėja. Joms pritarė ir pardavėja. O aš pamenu, kad buvo kažkoks nurodymas ar taisyklė, kad nuo rugsėjo į parduotuves nebus galima vestis šunų. Išsikviečiau vyresniąją parduotuvės darbuotoją, papasakojau tą situaciją. Jos žodžiai mane apstulbino: „Taigi tas šuniukas nieko nedarė.“ Paklausau, ar ji pati norėtų dėti pirkinius į taip panaudotą pirkinių krepšelį? Pečiais patraukė ir nieko nebesakė. Atėjo dar viena administracijos darbuotoja. Pagaliau išgirdau logišką paaiškinimą, kad į parduotuvę gali eiti tik šunys vedliai, o kitų vestis į maisto prekių parduotuvę negalima, juo labiau sodinti į pirkinių krepšius. Labiausiai stebėjausi pardavėjos ir jos bendradarbės nesupratingumu.

Loreta

Dėkoju už gerumą

Labai suprantu moterį, kuri norėjo padėkoti žmogui, radusiam ir grąžinusiam jos vyro vestuvinį žiedą. Pati labai stengiuosi atsidėkoti gera padariusiems žmonėms. Mano kaimynė neretai pavaišina sriuba, kurią ji išverda labai skanią. Kita kaimynė pasidalija sultimis. Juk man nieko netrūksta, pati išsiverdu ir nusiperku. Bet dalijimasis sušildo širdį ir sujungia žmones.

Skaitytoja