Daugelis labai bijo laiko, kai nebereikės dirbti ir taps vadinami senjorais arba paprastai – pensininkais. Ir aš taip jaučiausi, bijojau būti senas ir nurašytas. Kai tik išgyvenau pirmąjį šoką, kad rytais nebereikia keltis ir laiku būti darbe, pajutau laisvę. Bet ne apie tai noriu papasakoti. Noriu panašiems į mane klaipėdiečiams pasakyti – būti pensininku – milžiniška privilegija. Dirbantys žmonės dažniausiai neturi galimybės lankytis nemokamuose renginiuose, kurių nemaža dalis vyksta darbo dienos metu. O ir po darbo valandų vykstančiuose renginiuose vaikus auginantys žmonės ne visada gali sau leisti tokią prabangą. Mums rengiami žygiai, pamokos, patirtys, susitikimai su įdomiais žmonėmis, knygų pristatymai, ekskursijos. Todėl kviečiu pensinio amžiaus žmones mėgautis ir naudotis visomis galimybėmis, kurios mums nieko nekainuoja.

Kęstas

Kada mus mokys slėptis?

Kuo toliau, tuo labiau visuomenės informavimo priemonės apie karą skelbia ne tariamąja nuosaka, o būsimuoju laiku, lyg tai būtų neišvengiama realybė. Kalbama apie priedangas, išgyvenimo kuprines. Visi jaučiame įtampą, bet pamokų, kaip elgtis užpuolimo metu, vis dar nesulaukiame. Vietoje pokalbių apie naujas knygas ar mezgimo būrelius, mano galva, visos gyventojų grupės turėtų gauti realių pamokų. Norėtųsi, kad būtų daroma realiai, o tokias pamokas vestų patyrę specialistai.

Irena

Tegu kultūrininkai išsirenka patys

Nebegaliu žiūrėti televizoriaus. Kraujas verda, kai matau, kokios aistros vyksta dėl naujojo kultūros ministro. Viena aišku, kad jį būtina kuo greičiau atleisti. Siūlyčiau naują patiems kultūrininkams išsirinkti iš savo būrio. Tegu patys išsiaiškina, kuris labiausiai tinkamas šioms pareigoms. Kol šis reikalas neišspręstas, visa Lietuva yra situacijos įkaitė. Juk tai toks niekniekis, tas vienas žmogus. Tegu dirba tas, kas išmano, ir tiks patiems kultūrininkams.

Antanas